Didvyriai?

„Dalis jaunimo iki šiol laikosi neteisingo ir kenksmingo įsitikinimo, kad girtavimas yra kažkokio didvyriškumo požymis, sektinas pavyzdys.“ – V. Bernšteinas

O kaip gi taip jaunimui negalvoti? Juk dažnas net ir trečią dešimtį metų perkopęs “kultūringo gėrimo” veteranas “pagatavas” pasigirti, progai pasitaikius “aai, aš tai stiprus, galiu nors ir dešimt alaus bokalų išgert ir nepasigersiu!” – suprask, rimtas vyras, tikras didvyris, juk ne kiekvienas ištižėlis gali tiek pakelti.
Jaunimas, dar bent dauguma, nėra taip atbukinę savo organizmo, kad jis nebeduotų signalo, kai būna apnuodyjamas alkoholiu, tad pasigeria dažniau. Tačiau kas nėra grdėjęs, o gal net ir pats nėra didžiavęsis, kai po “šaunių”, triukšmingų vakarėlių nieko nebeprisimena ką veikęs? Šiandien “tūsas” būna geras tada, kai nieko neprisimeni. Daugelis tai pasakoja su šiokia tokia ironija, tačiau daug stipriau tarsi didžiuojasi, kad gulėjo kur girti po stalu, ir nieko neprisimena.
Kodėl apgailėtinas pasivoliojimas girtam, dingusi atmintis dėl apnuodyto alkoholiu organizmo (žuvusių smegenų ląstelių), visos nesąmonės prkrėstos esant neblaiviam šiandien laikomas didvyrišku elgesiu, šaunių žmonių bruožu, linksmybių “vinimi”?
Pirmyn didvyriai, apginkim Tėvynę, juk mes akmenys ir ugnis…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s