Budapešto apsiaustis – Garbės diena

1944 gruodžio pabaigoje, Sovietų kariuomenės dalys galutinai apsupo Vengrijos sostinę Budapeštą. Mieste buvo įsitvirtinę vokiečių kariuomenės likučiai, Waffen-SS daliniai ir Vengrijos karių pulkai. Prasidėjo vienas kruviniausių miesto šturmų, per visą Antrąjį pasaulinį karą, kuris baigėsi taip pat, kaip baigdavosi visi sovietų puolimai – civilių žudynėmis, prievartavimais ir kitais karo nusikaltimais. Vengrai, kaip ir lietuviai, papuolę tarp dviejų totalitaristų gniaužtų, šią dieną prisimena kaip desperatiškos kovos ir pasiaukojimo aktą karių, kurie stojo į mūšį, nors jau buvo mirę ir neturėjo jokių šansų laimėti, bet priešinosi azijatų ordoms, iki paskutinio kraujo lašo. Šią dieną Vengrijos nacionalistai mini kaip Garbės dieną.

Vokietijos satelitė Vengrija, buvo pasiruošusi pasitraukti iš karo, kai pamatė, kad Hitleris jį jau pralošė. Tačiau naciams verkiant reikėjo šios šalies išteklių – naftos. 1944 kovo 19 dieną prasidėjo operacija Margaretė, kurios metu vokiečiai užima Vengriją. Admirolas Miklošas Hortis, ilgus metus valdęs savo šalį, dar keletą mėnesių ėjo okupuotos šalies vadovo pareigas, bet vokiečiams suodus, jog jis derasi su sąjungininkais, jis buvo pakeistas „hungaristu“ Ferenzu Salašu (Ferenc Szálasi) iš nacionalistinės Sukryžiuotų strėlių partijos. Vengrija tęsia karą, ruošiasi atremti artėjančią sovietų armiją.

1944 gruodžio 29-ą dieną Raudonoji armija pradėjo pulti Vengrijos sostinę. Puolime dalyvavo vienas milijonas raudonarmiečių, kurie apsupo miestą. Į spąstus pateko 33 000 vokiečių, 37 000 vengrų karių ir 800 000 civilių gyventojų. Budapeštas Stalinui buvo labai svarbus, nes artėjo Jaltos konferencija, ir norėta pademonstruoti savo karinę galią prieš sąjungininkus Čerčilį ir Ruzveltą. Adolfas Hitleris, savo ruožtu, įsakė ginti miestą iki pasktinio vyro. Ginybai vadovavo Waffen-SS generolas Karlas Fefferis-Wildenbruchas (Karl Pfeffer-Wildenbruch).

Sovietams vadovavęs Rodionas Malinovskis (Rodion Malinovsky) pasiuntė porą pasiuntinių derėtis dėl kapituliacijos, bet apie juos daugiau nieko negirdėjo. Kai kurie vokiečių ir vengrų istorikai tvirtina, jog sovietai patys nušovė juos, dar kiti teigia, jog jie žuvo netyčia, kirsdami fronto liniją. Kaip ten bebuvę, jų dingimas palaikytas nenoru pasiduoti ir puolimas pradėtas.

Rytinius priemiesčius pradėjo atakuoti sovietų ordos. Gynėjai surengė keletą kontratakų, tačiau tai milžiniška persvara neleido pasiekti didesnių pergalių. Prarastą oro uostą vokiečiams ir vengrams pavadavo miesto gatvės ir parkai, kuriuose leisdavosi lėktuvai su atsargomis ir amunicija. Taip pat, kol nebuvo užšalęs Dunojus, pasinaudojant tamsa ir rūku, miestą pasiekdavo baržos. Mieste sąlygos blogėjo, katastrofiškai trūko maisto, žiema buvo ypač šalta. Užvirė miesto mūšis, labai panašus į karo pradžioje vykusį Stalingrade.

Budapeštas yra padalintas į dvi dalis, ir sausio viduryje, Hitleris davė įsakymą trauktis iš vadinamojo Pešt‘o.  Atsitraukiant, protestuojant Vengrijos karininkams, susprogdinami visi tiltai. Gynėjai įsitvirtina Budoje. Po poros dienų, gynėjai pakyla į antrą didelę kontrataką, ir pasiekia šiokių tokių laimėjimų – suardo sovietų tiekimo linijas. Tačiau Stalino pasiųstos dvi divizijos juos nustumia atgal į buvusias pozicijas.

Priešingai nei Pešt‘as, miesto dalis Buda plyti ant kalvų. Tai leido gynėjams aktyviai naudoti artileriją. Tačiau sovietų veržimosi sustabdyti buvo neįmanoma. Visgi, nepaisant apverktinos padėties, gynėjai pasiduoti atsisakė. Miestas buvo paverstas griuvėsiais, 80% pastatų buvo sugriauta, nebeliko nei vieno tilto, daugybė istorinių monumentų sunaikinti.

Vokiečių ir vengrų praradimai buvo milžiniški. Žuvo nuo 99 000 iki 150 000 karių (sovietai neteko 80 026 žmonių). Tačiau nepaisant karinių netekčių, miestas kentėjo ir po mūšio. Sovietams galutinai užėmus Budapeštą, pusė milijono vengrų buvo transportuoti į Sovietų sąjungos gilumą. Beveik 40 000 civilių žuvo mūšio metu (25 000 mirė iš bado), 50 000 moterų ir mergaičių buvo išprievartauta. Nemažai jų buvo pagrobtos ir nugabentos į Raudonosios armijos štabus, tenkinti bolševikų pageidavimus. Žiauraus likimo neišvengė net neutralios Švedijos ambasados darbuotojos, kurios buvo pagrobtos ir prievartautos sovietinių požmogių.

Vengrijos nacionalistai šią dieną (vasario 12) kasmet prisimena Garbės dienos minėjimais. Oficiali šalies valdžia niekada negarbins karių, kovojusių nacistinės Vokietijos pusėje, taigi pagerbti į tragišką situaciją patekusius vengrų karius, belieka nacionalistams.

Šiemet, kaip ir kasmet, Garbės dieną organizavo Vengrijos nacionalistų judėjimas (MNA), renginys praėjo kuo puikiausiai. Minėjimas vyko ant Budos kalvų, dalyvavo trys šimtai Vengrijos patriotų. Valdžia pasiuntė milžiniškas policijos pajėgos, kurios stabdė visus į renginį vykusius asmenis, krėtė automobilius, tikrino žmones.

Tačiau į minėjimą vis tiek atvyko didelė minia žmonių. Mieste surengtos eitynės. Pagerbiant nepasidavusius didvyrius, surengtas ir žygis žygis, kuriame buvo galima iš dalies pajusti kovojusiųjų vargus. Dalyvavo patriotai iš Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių.

2010 metų renginio video:

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s