Apie sausą įstatymą

1998 metais teko dalyvauti Humanizmo ir blaivybės kongrese, kuris vyko Švedijos mieste Esterzunde. Jo centre yra didžiulė parduotuvė, kurioje galima rasti viską, išskyrus alų, vyną ir degtinę. Mums, atvykusiems iš „girtos Rusijos”, buvo labai keista. Aplankėme kitas parduotuves ir jose neradome alkoholio. Švedo paklausiau: Ar Švedijoje sausas įstatymas? – Kol kas ne, – atsakė, – Už miesto yra parduotuvė, kurioje alkoholiu prekiaujama tris valandas per dieną. Visi geriantys atvažiuoja ten apsipirkti. Tačiau alkoholį ten parduoda tik pateikus pasą. Duomenys įvedami į kompiuterį ir policija gauna pranešimą, kad toks ir toks pirko alkoholio. Gali būti problemų.

Butelis degtinės ten kainuoja 24 JAV dolerius, o cigarečių pakelis 8 dolerius. Į tuos, kurie vartoja alkoholį ir tabaką, žiūrima kaip į išprotėjusius. Išprotėję žmonės. Jie kenkia sau, kenkia aplinkiniams ir dar didelius pinigus už tai moka. Aišku, kad ne viskas su jų protu tvarkoje. Gyvenome ten 8 dienas. Per tą laiką nemačiau nė vieno policininko, nemačiau nė vienos konfliktinės situacijos gatvėje. Po langais ištisą parą stovi dviračiai, vežimėliai, mašinos. Niekam nėra minties kažką iškrėsti – blaivūs žmonės gyvena. Norėjome pamatyti nors vieną girtą. Per 8 dienas matėme du girtus: vieną švedą ir vieną rusą.

Tame kongrese kalbėjo Švedijos darbo ministrė, jauna moteris. Ji pasakė, kad 8 iš 16-os Švedijos vyriausybės narių yra blaivybės organizacijos nariai ir iš principo nevartoja nei alkoholio, nei tabako. 112-os šalių atstovai atsistojo ir jai plojo. Ji sakė: Švedijoje yra bedarbių problema, tačiau 99% ši bedarbystės problema yra tik dėl išlikusios prekybos alkoholiu. Žmonės, kurie vaikšto į alkoholio parduotuves, dirbti nenori. Jie gauna dideles socialines išmokas ir jas prageria. Jeigu ir įsidarbina, jie nesugeba kokybiškai dirbti. Švedijos vyriausybė, sekdama Norvegijos pavyzdžiu, 2000 metais nori visai uždrausti prekybą alkoholiu.

Norvegijoje nuo 2000 metų faktiškai uždraustas ir tabako pardavimas. O žinote kodėl? Norvegijoje ir Švedijoje yra karalius ir karalienė. Jie myli savo liaudį, jie nori, kad išaugtų sveiki, pilnaverčiai palikuonys.

Mano šeimoje jau 21 metai sausas įstatymas. 1983 metais aš perskaičiau akademiko F. Uglovo pranešimą. Tame pranešime Uglovas parodė, kad gyventojai yra tikslingai naikinami alkoholiu, kaip kadaise Amerikos indėnai. Dar Brežnevas buvo gyvas, kai ši gyventojų naikinimo programa buvo paleista. Perskaičiau ir man plaukai atsistojo. Patikrinau visus skaičius. Grįžęs namo, surinkau iš baro konjakus, vynus ir nustebusios žmonos akyse viską išpyliau į klozetą. Pasakiau, kad mūsų namuose daugiau šito nuodo nebus. Gerai supratau, kam reikalinga, kad šituos nuodus „kultūringai“ gerčiau. Supratau, kad netylėsiu, nors ir kiek tai kainuotų. Eisiu, kalbėsiu, kas yra ruošiama mūsų žmonėms. O kainavo iš tiesų daug.

Taipogi supratau, kad pirmas klausimas, kurį man užduos: O kaip tu pats? Ar negeri? Tikriausiai geri kultūringai? Išmokyk mus kultūringai gerti ir problema bus išspręsta. Betgi kultūringai gerti neįmanoma išmokyti – juk tai narkotikas. Mūsų akademiniame miestelyje prasigėrė keturi akademikai, prasigėrė kaip Jelcinas ar kaip bet kuris kitas darbininkas. Nėra jokio skirtumo.

Šventės mūsų šeimoje blaivios, svečiai, draugai, giminės blaivūs. Gyvename gerai, šita tema nėra jokių kalbų ir netgi juokų. Viskas normalu.

Mano vyresniajai dukrai 33 metai. Ji dirba Novosibirsko televizijoje. Negalite įsivaizduoti, kiek bjaurasties ir šlykštumo toje kloakoje. Ji vienintelis žmogus visoje televizijoje negeria alkoholio ir nevartoja narkotikų. Jaunesnioji dukra baigė Ekonomikos ir valdymo institutą. Aš tik vieną kartą buvau nuvažiavęs į jos institutą. Patekęs ten per pertrauką vos gyvas likau. Reikėjo laiptais užlipti į penktą aukštą. Kiekvienoje laiptų aikštelėje stovėjo rūkančios merginos. Visa laiptinė skendėjo dūmuose.

Ir ištekėjo dukros už blaivių jaunų vyrų. Juk švara traukia švarą. Pagalvojau, kad esu laimingas tėvas. Mane dažnai gelbsti Blaivybės Sąjungos ženklelis. Jame pavaizduotas šv. Jurgis ant žirgo, ietimi smeigiantis drakoną. Manęs klausia, kas tai per ženkliukas. Aiškinu, kad tai šventa ir amžina blaivaus gyvenimo idėja. Aš ne todėl alkoholio nevartoju, kad skauda kepenis ar inkstus. Aš savo blaivumu save ir tautą gelbsčiu, ir tave gelbėju nuo pražūties. Tokia pozicija kiekvienoje kompanijoje sukelia pagarbą. Rusijoje visada gerbdavo idėjos žmones. Nori man įpilti – aš stiklinę atitraukiu. Tu ką, sergi? Ne, vaikinai, priešingai – aš esu sveikas, tai su jumis ne viskas tvarkoje. Nuo šito nuodo pradėsite kvailėti, sirgti.

Neseniai suradau savo bendraklasį, su kuriuo nesimatėme 20 metų. Atvažiuoju pas jį. Susitikome, apsidžiaugėme. Mažas penkerių metų sūnelis Petka bėgioja. Jis man sako: Pažaisk su Petka, o aš stalą paruošiu. Po penkių minučių su Petka mes jau draugai. Netrukus pakviečia prie stalo. Ateinu: stalas padengtas dviem, butelis Amareto ir dvi stilinės pripiltos. Aš atsisėdu prie stalo, o jis vis dar virtuvėje. Ateina Petka ir galvoja, ką jam daryti – stalas jam nepadengtas. Aš jam ir sakau: – Sėskis kartu su vyrais. – Petka atsitempia kėdę, o aš paėmęs pripyliau trečią stiklinę vyno Petkai. Ateina tėtis. Mato, sėdi Petka ir jam stiklinė vyno pripilta. Jis taip nerūpestingai sako: – Petka negeria. – Aš sakau: – Kaip tai negeria? – O jis: – Ne, ne Petka negers, – ir nori paimti Petkos stilinę. Aš jo ranką atstūmiau ir klausiu: – Petka, ar gersi? – Petka abiem rankomis sugriebė stilinę: – Gersiu. – Aš sakau: – Gers, tegu geria. – Na ką tu galvoji, Petkai negalima, – protestuoja bičiulis. – O kodėl negalima? – atkertu aš. – Bet juk tai alkoholis. – Na ir kas čia tokio? – atkertu aš. – Kaip tai, na ir kas? Juk tai nuodai. – Aš tik ir laukiau kada jis pasakys, kad alkoholis nuodai. – Nuodai! Tai ką tu, tais nuodais ruošiesi mane girdyti? – Na, tik vaikams nuodas. – Ar tu gali man paaiškinti, kaip čia yra, kad vaikams iki 18 metų nuodas, o vėliau jau ne? Ne, – sakau, – kuo maitini savo Petką, tuo maitink ir mane. Nuodų mes su Petka negersime. Eime, Petka, išpilsime tuos nuodus. – Paėmėme savo stilines ir išpylėme į klozetą, nuleidome vandenį, ir sakau Petkai: – Žiūrėk, Petka, niekada negerk šito nuodo, kvailas liksi. Petka greitai nubėgo, atnešė tėtės stiklinę ir išpylė į klozetą: – Tėte, kvailas liksi. Prie blaivaus stalo mes su juo prasėdėjome ir prakalbėjome iki ryto. Taip nuoširdžiai pabendravome. Eilinį kartą supratau, kiek daug nuoširdaus, žmogiško bendravimo suryja šitas baisus alkoholinis nuodas. Įsivaizduokite, kad tą vyną mes būtume gėrę. Aišku, vieno butelio nebūtų užtekę, būtų reikėję antro ir trečio. Per valandą, dvi prisigertume, prisimintume kokią nors šlykščią istoriją, nuvirstume miegoti, o ryte sieloje bjauru, visa galva ūžia. Toks tai būtų buvęs senų draugų susitikimas.

Iš Vladimiro Ždanovo paskaitų ciklo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s