V. Sakas apie šlamštą, kuriuo mintame. II

Kaip vertinti pieną, kuris prekybos centruose net nededamas į šaldytuvus, o ant jo pakuotės nurodoma – “galioja metus“? Kas turi būti į jį dedama, kad tiek ilgai laikytųsi?

Tai turėtų būti atskiras atsakymas, nes Lietuvoje nė viena pieno gamybos įmonė negamina pieno ir jo produktų. Parduotuvių lentynose yra tik pieno produktų surogatai ir apie kiekvieną reikia išsamiau atsakyti. Atskirai apie pieną, pasukas, jogurtą, kefyrą, rūgpienį, grietinėlę, grietinę, sviestą, varškę, varškės sūrius, fermentuotus sūrius, nes jų natūralių Lietuvos maisto produktų parduotuvėse jau 15 metų iš vis nėra!

„Pienas“ gaminamas iš pieno miltelių, sojos miltelių, cheminių pieno skoniklių, kvapiklių, spalviklių ir vandens. „Grietinėlė“ – suplakama iš prasčiausios kokybės genetiškai modifikuoto aliejaus su cheminiais grietinėlės skonikliais, kvapikliais, spalvikliais. „Grietinė“ – taip pat, kaip grietinėlė, tik įplakus blogos kokybės želatino. „Sviestas“ jau 20 metų gaminamas tik pagal margarino receptūrą. Apie kitus pieno produktus neminėsiu, nes, jei nėra pradinio produkto, tai kitų ir būti negali. Tik būtinai pabrėšiu, kad patys pavojingiausi vaikams ir jaunimui, nėščioms moterims yra varškė, sūreliai, jogurtai ir ledai, nes ten yra sukraunamos cheminių nuodų bombos.

Lietuvos pieno kombinatai šiandien sutartinai gamina žaliavą tekstilės pramonei – pieno audiniui ponių blizgioms suknioms, seimūnų blizgantiems kostiumams… Lietuvos pieno kombinatai šiandien pieno produktų nebegamina, o gamina tik jų surogatus – brangias prekes pardavimui ir didesniam pelnui gauti…

Tik pernai, metams baigiantis Lietuvos pieno gamintojai po mano pastangų žmonėms aiškinant, kad jie gamina pieno produktų surogatus ir, matyt, kritus tų surogatų paklausai, „susiprato“ ant savo produkcijos lipdyti etiketes, kad tai, atsieit, yra tikras pienas, tikra grietinė, tikras sūris, nors jie tokiais net būti negali…
Ar yra tikros duonos.

Lietuvoje nėra gerų grūdų, todėl nėra ir gerų miltų, jei nėra gerų miltų, nėra ir negali tikros duonos, bandų ir bandelių, ragaišių ir pyragų. Maisto prekių parduotuvėse yra daug „duonų“, o tikros duonos jau 15 metų iš vis nėra! Nekalbu apie vieną ar kitą kaimo entuziastą.

Lietuviams šiandien svarbiausiai būtų išsiaiškinti ir suprasti kas iš tiesų yra duona. Atkreipkite dėmesį į miltų pavadinimus, ypač – viso grūdo.

3000 metų duoną lietuviai kepdavo ir šiandien privalo kepti iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla minkoma iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais. Jei norima saldesnės duonos, tai dalis tešlos yra salsinama: miltai užpilami karštu vandeniu, sumaišomi ir palaikomi, kad susalsėtų.

Bandos kepamos viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu (tarybiniais laikais bandas pradėjo vadinti balta duona arba batonais. Dzūkai banda vadina bulvių tarkių su raugu paplotį, kepamą krosnyje ant kopūstų lapo, nes savo šviesia išvaizda jis primena šviesią kvietinių miltų bandą).

Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, bet ne mielėmis. Salsinamos plikytais miltais.

Ragaišiai kepami – iš viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Ragaišis turi turėti du smailius galus – ragus. Šiandien nemokšai kepėjai ir atmintį praradę pirkėjai ragaišiais vadina pyragus. Bet tai yra tas pats, kai agurką vadinti apelsinu…

Pyragai ir bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, o saldinamos medumi.  

Kaip matote autentiškuose lietuviškose kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių, cukraus, salyklo ir kitų priedų.

Kalbant tiesą, šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros duonos nė su žiburiu nerasite, nes visos Lietuvos kepyklos, išskyrus vieną kitą entuziastą ar ūkininką, kepa tik duonos, bandų, bandelių, ragaišių ir pyragų surogatus, – tai matyti iš kepinių surogatų etiketėse išvardintų sudėtinių dalių. Todėl lietuviai, misdami biomasės gaminiais, patys virsta biomase.

Gazuoti gėrimai. Ar tiesa, kad kriaušių skonis išgaunamas varį mirkant chemikaluose? Kokius triukus dar naudoja gamintojai, kad išgautų įvairius skonius (juk pilna užrašų: “melionų skonio“, “braškių skonio“, bet, ko gero, tik skonis toks, o pačiame maisto produkte šių vaisių – nė pėdsako nėra?..).

Apie gėrimus reikia atskiro straipsnio, nes keliais sakiniais atsakyti neįmanoma.

Didžiulė bėda jau yra ir Lietuvoje, – nuo gazuotų limonadų, „girų“, energinių gėrimų ir „sidrų“ net14-15 metų berniukai pradėjo sirgti prostatos išviešėjimu (prasigėrusių ir nupezusių 60-mečių senių liga), jaunuoliai seksualiai nepajėgūs, jiems net smagiakotis nestovi ir todėl jie, prievartaudami merginas, reikalauja oralinio sekso. Bet tai nieko nepadeda, nes negyvo organo jokie fiziniai veiksmai neatgaivina, – mazginys visam gyvenimui yra ir liks tik mazginiu, kad ir kaip to nenori suprasti tuščiagalviai biomasės atstovai… Ar ne todėl didėja brutalaus elgesio su merginomis atvejai, išprievartavimai?..

Ar yra Lietuvoje geros žuvies?

Vieną kitą žuvį galima rasti ant ledų prekystalio, bet jos beprotiškai brangios. Visos „lašišos“, kurios parduodamos Lietuvoje, yra išsigimusios beveislės cheminiais augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais ir cheminiais dažikliais penėtos raudonos žuvienos žuviagyvės.

Jūrų ešeriai, beveik visos Baltijos menkės yra užsikrėtusios kirmėlėmis. Baltijos jūros žuvys taip pat beveik visos yra pavojingos mitybai.  Per 60% Baltijoje pagaunamų menkių yra užkrėstos kirmėlėmis.  Ypatingai blogos kokybės, pavojingos gyvybei yra „šaldytos“ žuvys.

Pagal Europos standartus atlaidinus šaldytas žuvis turi būti ne daugiau 4% vandens, o Lietuvoje jo yra net 60%…

Ypatingai prastos kokybė yra rūkytos žuvys, nes dažniausiai rūkomos išimtos iš apyvartos, brokuotos žuvys.

Pagal kokius kriterijus nusprendžiama vieną ar kitą patiekalą vadinti nacionaliniu?

1. Amžiaus kriterijus. Tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 150 metų (išbraukiant 50 metų Lietuvoje gamintus ir jais mitusius tarybinio rusiško „obščepito“ – visuomeninio maitinimo valgius ir gėrimus).

2. Maisto produktų kilmės kriterijus. Valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų ir ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.

3. Istorijos kriterijus. Valgiai ir gėrimai turėtų būti minėti kulinariniuose leidiniuose arba surašyti tautotyros tyrėjų, mažiausiai prieš 150 metų.

Į profanams ir diletantams skirtą Vikipediją kažkoks Lietuvos kultūros kenkėjas sukėlė tokį jovalą, tokią įvairių amžių, būtų ir nebūtų reiškinių mišrainę, kad perskaičiusiam tą klaidinančią informaciją apie Lietuvos kulinariją, apie lietuvių mitybą, belieka tik stebėtis, kas tai per bukapročių tauta, kad patys apie save anekdotų lygio blėnis skleidžia…

O juk iš tiesų ne lietuviai mokėsi iš rusų, totorių ar kitų, valgių ir maisto gamybos, maisto produktų atsargų ruošimo, o atvirkščiai: klajokliai totoriai, atkakę į aukštesnio išsivystymo lygio gyvenamas vietas žemdirbystės mokėsi iš mūsų protėvių. Naujai susikūrusios tautos: slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusai), apsigyvenę mūsų protėvių žemėse galėjo tik perimti ir mokytis visų mitybai reikalingų dalykų iš tų, kas tai daryti mokėjo.

4. Gamybos būdo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keturi puslapiai skirtingų pozicijų.

5. Patiekimo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keturi puslapiai skirtingų pozicijų.

6. Vartojimo būdo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra šeši puslapiai skirtingų pozicijų.

 

Sakykite, kokie pagrindiniai patiekalai sudaro tradicinę nacionalinę lietuvišką virtuvę?

Tradicinę Lietuvos tautine virtuvę sudaro aukštieji ir žemieji virtuvių valgiai ir gėrimai.

Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai ir gėrimai. Beje, Prancūzijoje, kur XVII a. bajorija sudarė tik 1% gyventojų,  Anglijoje kur bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje – 5% bajorų, o Lietuvoje net 10% bajorų, jų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkantys kulinarijos paveldo pavyzdžiais. Šiandien Prancūzija, Ispanijos karalystė, Italija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Švedija ypač daug dėmesio skiria savo šalies kulinarijos paveldui.

Žemąją Lietuvos tautinę virtuvę sudaro kaimiečių, miestiečių, kareivių ir vienuolių valgiai.

Lietuvos žemoji virtuvė dar skirstoma į Rytų aukštaičių, Šiaurės aukštaičių (sėlių) ir Vakarų aukštaičių; Šiaurės dzūkų ir Pietų dzūkų; sūduvių; žiemgalių, Šiaurės žemaičių ir Pietų žemaičių, kuršių žemininkų, kuršių kopininkų, Klaipėdos krašto lietuvininkų ir Prūsijos lietuvininkų valgiai beigėrimai.

Taigi, kaip matote, išvardinti visus valgius ir gėrimus nėra taip paprasta.

Ar daug žmonių klysta vadindami tam tikrus patiekalus nacionaliniais lietuviškais patiekalais? Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir šaltibarščius vadina lietuviškais valgiais. Cepelinus ir kugelį į Lietuvą užvežė Baltarusijos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai, po pirmojo karo traukę į Lietuvą daryti šmugelį, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius ir kt. į maistą, grūdus, kailius, kaulus, potašą, medų. Žydai lapsardokininkai (skarmaliai) cepelinus gamino su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį su žąsienos taukais. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų. Tiesą kalbant, visos tautos, kurios augino bulves gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir kepa tarkių plokštainius.

Vis dėlto per 94-95 metus cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai net cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, valgyklose, kavinėse, restoranuose ir kitokiose užeigose tikrų cepelinų nėra. Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir medžiotojų namuose „Žaliasis slėnis“.

Šaltibarščiai su kefyru, suprantama yra sovietiniai rusiško „obščepito“ valgis ir vadintis tautiniu lietuvišku patiekalu neturi teisės.

Pavyzdys: lenkai teigia, kad cepelinai jų nacionalinis patiekalas, mes, lietuviai, manome, kad tai mūsų patiekalas. Tai visgi – kaip išsiaiškinti – kas nuo ko nusižiūrėjo?

Klysta visi be išimties tie, kas mano, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš lenkų. Iš tiesų lenkai savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų – pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų. Visam pasauliui reklamuojamas „bigus“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys – bigas. Sriuba „žiurek“ – tai jau į užmarštį beveik nuėjusi lietuviška sriuba žiūrė su kiaušiniais. „Fliakai“ – tai  prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų, – lenkai net tokio žodžio neturi, nusakančio žarnokus. Tokių pavyzdžių galėčiau išvardinti pluoštais, bet užgaulūs lenkai gali labai įsižeisti…

Kuo mūsų nacionalinė lietuviška virtuvė skiriasi nuo kitų šalių? Ypač nuo kaimynų?  Pavyzdžiui, ką latviai, estai turi, ko neturime mes?

Lietuvių tautinė virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus, paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal labiau išskirti reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo skurdesnis.

Ar labai skiriasi mūsų nacionalinių patiekalų valgymo ypatumai skirtingais metų sezonais?

Suprantama, kad metų sezono laikai ir jų metu gaunami maisto produktai įtakoja valgių ir gėrimų gamybos būdus bei vartojimą.

Ar galima teigti, kad mūsų nacionalinė virtuvė ypač kaloringa? Ar visos jos tokios?

Terminą „kaloringumas“ sugalvojo mitybos nesuprantantys dietologai.

Lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams, ypač turistams.

Ar yra tokių lietuviškų nacionalinių patiekalų, kurie būdavo gaminami seniau, o dabar nebegaminami, arba visai nebepopuliarūs?

Jie juos surašytume į knygą, išeitų net keli tomai.

Ryškėja tendencija, kad lietuviai ima gaminti italų, kinų, prancūzų nacionalinius patiekalus. Ar tikrai lietuviška virtuvė nyksta?

Tai ne tendencija, tai didžiulė bėda, svarbiausiai, kad apie tas virtuves lietuviai mažai ką išmano ir gaunasi, kad diletantai ruošia maistą profanams…

Kalbant apie gėrimus, ar turime nacionalinių gėrimų? (ypač, kurie egzistuoja dabar) O visų taip mėgstamas mūsų alus?  Ar jis priskiriamas prie nacionalinių patiekalų? (o kaip Trejos Devynerios?)

Kas yra atsakingi už nacionalinius patiekalus, kad jie neišnyktų?

Išskyrus midų ir midaus trauktines, daugiau nėra nė vieno tautinio svaigaus gėrimo. Maisto prekių parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių surogatai. Ypač blogos kokybė yra starka, trejos devynerios, krupnikas, nes tie gėrimai, kuriais Lietuva galėtų didžiuotis, šiandien gaminami tik snarglėtų alkoholikų džiaugsmui…

 

Mūsų dienomis internetinė erdvė tapo pseudointelektualine maišalyne – informacija jau nebėra informacija. Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tos pseudoinformacijos, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis labiau, vis daugiau ir plačiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes tas žinias greituoju būdu ruošia paviršutiniško suvokimo ir supratimo individai (-ės).

Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška, dažniausiai profaniškai idiotiška nuomone.

Šiandien knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs plagiatoriai.

Juos aš vadinu vagilkomis ir vagišiais, nežiūrint į tai, kad jie yra šou biznio atstovai, artistai, dainininkai, dizaineriai ar kitų landžių profesijų žmonės, kurie tik reklamos ir savęs aukštinimo sumetimais pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, savaip jį aprašo, savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo…

Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo kulinarinį gamybinį (technologinį) neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.

Todėl spaudoje, TV, internete šiandien randame tokį kulinarijos ir mitybos kalbinį šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.

Nuo tautos mitybos (maisto produktų atsargų ruošimo ir vartojimo, valgių ir gėrimų gamybos būdų), valgymo įpročių ir papročių priklauso ir žmogaus, kaip asmenybės

  • tapatybė,
  • esybė,
  • geninė sistema,
  • sveikata,
  • išsigimimų lygis,
  • žmonių nutukimas,
  • mąstymas (intelektas),
  • proto galimybės ir imlumas,
  • suvokimo ypatybės,
  • mentalitetas,
  • gyvensena,
  • būdas (charakterio savybės),
  • darbingumas,
  • polinkiai,
  • kruopštumas,
  • galų gale tokios būdo savybės, kaip
  • agresyvumas arba tolerancija,
  • drąsa arba padlaižiavimas, 
  • kas be ko – žemės ūkio ir pramonės raida.

Pagal P.Bregą net 90% šiuolaikinių ligų priklauso nuo mitybos.

Pagal mane –  80% ligų atsiranda nuo mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos,  5% – nuo kitų civilizacijos faktorių, ypač užteršto oro – V.S.)

Keičiantis mitybai, kinta žmonių tapatybė, kinta sveikata ir net būdo bruožai.

Tarybinis rusų „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) lietuvius pavertė biomase, nuolankiais padlaižiais su bolševikiniu „činovnikų“ garbinimu ir paniška jų baime, siekimu patiems tapti „činovnikais“ ir tada visus niekinti, tyčiotis ir išnaudoti…

Piceristiniai kebabiniai makdonaldinė mityba ir šiuolaikinių maisto prekių parduotuvių tinklai su ne maisto prekėmis, o jų surogatais, lietuvaičius verčia nevispročiais spuoguotais paliegėliais, sugebančiais suvokti tik šou mėšliną „kultūrą“ ir sugromuliuotą delfi ar 15 minučių tipo informaciją

Šitą dalyką puikiai išmano mūsų laikų politikai, kurie manipuliuodami maisto produktais, gali manipuliuoti žmonių sąmone, padaryti juos priklausomais, paklusniais, dvasiškai ir fiziškai silpnais padarais (besmegeniais ligotais gyviais)… Tai didžioji tautos dalis tampa nebe žmonėmis, nebe individais, o biomase – bukagalve pigia darbo jėga.

Ar tik ne tais sumetimais Lietuvos miestai ir miesteliai šių dienų valdininkų (činovnikų) nutarimais ir sprendimais sėte nusėti nesveiko, chemizuoto beverčio maisto produktų ir sveikatai pavojingų gėrimų parduotuvėmis?..

Ar tik ne tais sumetimais naikinami Lietuvos ūkininkai, „remiami“ Europos sąjungos pinigais, kad nieko nedirbtų, tik girtuokliautų ir kuo greičiau išsigimtų ir išdvėstų?

Pagalvokite kokį pasaulinį finansinį krachą sukeltų Lietuvos ūkininkai, neklausydami valdininkų-činovnikų, pradėję auginti organinius (ekologinius) maisto produktus. Šiandien milijardinius pelnus gaunantys maisto prekių gamybos koncernai ir jų parduotuvės „gavnopoliai“ gamina ir parduoda tik maisto produktų surogatus, naudingus parduoti, o ne maisto produktus žmogaus mitybai, žmogaus sveikam gyvenimui…

Reklama

One response

  1. Reblogged this on Johnsono ne'Blog'as and commented:
    Antra dalis mėsaėdžiams 🙂

    2012/02/23 21:23

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s