Manto laiškas blogo STRAIGHT EDGE LIETUVA skaitytojams

Siunčiu jums ištrauką iš savo dienoraščio. Iš tikro nesvarbu, kada jis buvo parašytas. Prašau jį paskelbti kovo 11 dienos rytą, kad žmonės, eisiantys eisenoje, spėtų šį tekstą perskaityti.

20xx.03.11
Atsikėliau anksti, kaip ir visada. Pasidariau mankštą ir prasibėgau, nesutikdamas daugiabučių rajone daugiau nieko, kas sportuotų. Bebėgant sutikau tik porą girtų studentų ir jauną merginą, panašią į prostitute, kuri tikriausiai ėjo namo po to, kai visą naktį tenkino klientą. Šlykštus vaizdas, kurį matau beveik kiekvieną savaitgalį, bėgiodamas anksti ryte šiame rajone. Tas pats ir kovo 11 rytą, tik šįkart prostitutė ėjo pro daugiabučius, ant kurių plevėsavo Lietuvos vėliava. Tikra kapitalistinės demokratinės Lietuvos iliustracija-girti studentai ir prostitutė Lietuvos vėliavos fone.
Jau praėjo lygiai 2 metai, kai aš gimiau iš naujo ir nebeesu šios valstybės, šios demokratinės ganyklos bendrapilietis. Visai nedaug, palyginus su tuo, kad apdujęs ir kvailinamas gyvenau daugiau nei 22 metus. Kiek atsimenu, didžiąją dalį savo laiko iki susiprotėjimo praleisdavau kvailoms pramogoms: krepšinio rungtynių stebėjimui, kvailų filmų žiūrėjimui, betiksliam bendravimui su kvailais žmonėmis, ėjimui į kvailus koncertus ir t.t. Bet daugiausia mano laiko ir pinigų atimdavo gėrimas. Gėrimas su šeima, gėrimas su draugais, gėrimas be tikslo. Vis atsirasdavo kokia nors proga išgerti. Nesvarbu ar tai pirmadienis, ar penktadienis, ar šventė, ar ne. Tiesiog gerdavau, kadangi neturėjau jokio tikslo gyvenime. Prie viso to, dar ir rūkydavau. Daug. Visa tai man atsiminus darosi šlykštu. Kaip aš galėjau apkvaitęs nuo šių narkotikų gyventi laisvą gyvenimą? Kiekvieną kartą, kuomet man į galvą grįžta prisiminimai apie senąjį savo gyvenimą, man kyla džiaugsmas. Džiaugsmas dėl to, kad sugebėjau išlipti iš to šūdo, kurį dauguma vadina gyvenimu. Ar tai gyvenimas? Kai esi silpnas, tikintis sistemos melu, neturintis tikslo gyvenime ir plaukiantis pasroviui su girta minia. O svarbiausia, taip gyvendamas padedi tiems, kas ir valdo šią sistemą. Kadangi silpnas žmogus yra jų įrankis kelyje į visišką tautos sutraiškymą. Tauta naikinama savo pačios žmonėmis ir daugumai tai visiškai neįdomu. O ir nebus. Nes pilnas pilvas ir sklidinas butelis yra tai, ko jiems labiausiai reikia. Ministrai, seimūnai ir kiti išsigimėliai tik ir laukia, kada palūš dar viena tautiška dvasia ir įgrius į bandą. Silpną, botagu kontroliuojama bandą. Banda žviegia, skaito DELFI ir tiki šviesia ateitimi. Tiki tol, kol neapvagiama ar neišprievartaujama viena iš bandos vyrų žmona ar draugė. Tiki tol, kol korumpuotas gydytojas neatsisako gydyti bandos gyvūno, kada nesulaukia tūkstantinio kyšio. Dar tiki tol, kol bandos jaunikliai neįbrenda į narkotikų ir prostitucijos liūną. O tada prasideda klausimai: kodėl taip atsitiko? Kodėl nėra tvarkos? Ką daro valdžia? Bet banda nesulaukia atsakymo, kadangi valdžia užsiima pedofilija ir kitomis privilegijomis, kurias automatiškai suteikia atėjimas į viršūnę.

Visą gyvenimą būčiau gyvenęs bandoje, jei ne kovo 11 prieš 2 metus. Tądien ėjau eisenoje per Gedimino prospektą. Grįžau namo ir pamačiau, kad mano ėjimas eisenoje prilygintas valstybės išdavimui: “Valstybės išdavikai!”, “Idiotai”, “Neonaciai”, “Neapykantos kurstytojai”. Tokios antraštės buvo visuose didžiuosiuose naujienų portaluose. Perskaičiau jas ir man pradėjo visą laiką galvoje suktis klausimai: kas jiems taip nepatiko, kad jie pradėjo mus keikti? Ką aš užkliudžiau? Pradėjau domėtis tais, kurių lozungai naujienų portaluose buvo garsiausi. Jų visų portretas daugmaž tas pats: dėl pinigų gyvenantys išgamos, kurie deklaruoja iliuzines pažiūras ir gyvena pelno vardan. Manyje kažkas nušvito, įvyko kažkoks praregėjimas. Supratau, kad užkliudžiau knibždėlyną, nusistovėjusį per ilgą laiką nuo 1990 metų. Pajutau, kad mano ėjimas eisenoje, mano šūkiai buvo tai, kas reiškia laisvę. O tie, kurie sveikina per televizorių su nepriklausomybės diena meluoja, iš tikro turėdami mintyse tikslą kuo daugiau uždirbti iš tų, kuriuos sveikina. Tai yra apgavystė, su kuria gyvena absoliuti dauguma Lietuvos žmonių. Jie tiki tuo, kas yra melas, purvinas melas. Ir tiems, kas meluoja, reikalingas silpnas, paskendęs pramogose žmogus, kuris jiems duos didžiausią pelną. Ar aš noriu jiems nešti ir toliau pelną? Ne! Aš gyvensiu savo gyvenimą ir kovosiu už savo tiesą. Aš nebūsiu už tai, ką jie skleidžia nuo ryto iki varo, tie persiėdę kiaulės savo ankštuose šilkiniuose kostiumuose. Velniop politiką, demokratiją ir gerbūvį. Aš nebebūsiu bandos gyvūnu!
Tą dieną aš pradėjau naują savo gyvenimą. Aišku, tik mintyse. Nes man reikėjo dar daug ką suprasti, sudėlioti į savo vietas. Visiškai mečiau gėrimą ir rūkymą, kadangi iš šių mano silpnybių pelną kaupėsi oligarchai ir jiems prijaučiantys. Ilgai gyvenus ir tikėjus tik iliuzijomis buvo sunku pereiti prie gyvenimo tiesa, garbe, valia ir ištikimybe. Bet aš nesigailiu sunkaus kelio, kurį nuėjau iki to, koks esu dabar. Ta kovo 11 visiškai pakeitė mano gyvenimą, kadangi dabar kasdieną darau dalykus, kurie man net nebūtų anksčiau šovę į galvą: kiekvieną rytą bėgioju, studijuoju ir gaunu stipendiją, lankau kovos menų treniruotes, mokausi kelių kalbų. Šie dalykai mane tobulina ir juos darydamas esu arčiau šios sistemos sunaikinimo. Tie, kurie tiki, kad kovo 11 eisenoje eina kvailiai ir netikėliai net nenujaučia, kad kuo toliau, tuo labiau ateina jų idėjos pabaiga. Ir šiandien, po pietų eidamas eisenoje, jausiu artėjančią pergalę išlaisvinant Lietuvą nuo to, kas ją veda į sunaikinimą. Nesvarbu, kad aš vienas. Tačiau galiu padaryti tai, ko nepadarė daugiau nei 3 milijonai per ištisus 20 metų. Tikiu ir žinau, kad po kiekvienos kovo 11 atsiras dar daugiau tokių, kaip aš. Tokių, kurie praregės pamatę dabartinės „laisvės“ beprasmybę. Kadangi dabar laisvi tik tie, kurie pelnosi iš „laisvės“.

Mano keliu juk neeina visi,
Mano kelias yra tai, ko bijo kiti.
Savo valia ir ryžtu geležiniu,
Galiu paversti abejingumą aštriu laisvė kardu.

Gyvenimą paleidus vėjais gailėtis nebus kada,
Juoktis, pramogauti ir kruštis bus visa dekada.
Priešas ateis, kai visi kietai miegos,
Tačiau pakils į kovą tie, kurių niekas nežinos.

Nesustabdysi jau laisvės griausmingo atėjimo,
Karštų širdžių ir valios tvirtos susiliejimo.
Gyvendami iliuzija, melu ir iškrypimu,
Jie nežino, kad susipins sau skaudžią tiesą po kaklu.

sXe Lietuva neprieštarauja šio teksto perspausdinimui Jūsų tinklalapiuose ar tinklaraščiuose, šalia teksto įdėjus nuorodą į sxelietuva.wordpress.com

Reklama

2 responses

  1. Sveiki,
    kadangi neradau jokio kontaktų skyriaus, tai teko rašyti atsiliepimų skiltyje.
    Norėtume savo svetainėje “Sarmatai“persispausdinti jūsų “Manto laiškas…“, suprantama su nuoroda į jūsų svetainę, jei neprieštarausite. Jei sutinkate, atrašykite duotu el-pašto adresu.
    Su pagarba

    2013/05/01 09:22

    • Žinoma galite publikuoti straipsnį savo tinklapyje su nuoroda į sXe tinklaraštį.

      2013/11/10 17:03

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s