Alaus triūbytojų giesmelė
Bevartant 1939 metų Lietuvos laikraščius galima rasti štai tokių Lietuvos gyvenimo atspindžių. Kaip bebūtų, iš tikrųjų šį eilėraštuką galima pritaikyti ir šių laikų ištroškusiems smaguriautojams. Žodis žodin.
7 metai gėdos…
Turbūt gėdingiausias reiškinys Lietuvos istorijoje, buvo referendumas dėl stojimo į ES(ssr). Leiskite priminti, kaip mūsų tautiečiai viską metę bėgo prie urnų, kad tik gautų kortelę, jog balsavo, kurią maximoje galėjai iškeisti į butelį alaus… Štai kaip atrodė Lietuvos nepriklausomybės žlugdymas:
Vis dar manai, kad su mūsų tauta yra viskas gerai ?
Svaigintis – malonumas?
Geriantys žmonės sako, kad jie patiria malonumą? Mokslui gerai žinoma, kad geriantieji malonumo nepatiria. Žmonės, kurie kalba apie malonumą nuo alkoholio, yra paveikti propagandos ir pasidavę psichologinei įtaigai. Buvo atlikta daug eksperimentų, kaip mus veikia kitų žmonių nuomonė. Štai vienas jų. Susodina į eilę 15 vaikų ir visiems duoda po stiklinę saldaus kompoto, o paskutiniam duoda rūgštaus gėrimo. Kai pirmasis paragauja, jo klausia: Koks skonis? – Saldu, – atsako. Antrasis: saldu, trečiasis: saldu ir t. t., o penkioliktas paragavęs susiraukia, bet sako: saldu. Visi pasakė saldu ir jis sako – saldu.
Alkoholio suvartojimas ir kryžius tautai
1985 metais Sovietų Sąjungoje buvo priimti antialkoholiniai nutarimai, kurie skelbė, kad girtuokliavimas ir alkoholizmas grėsmingai išaugo. Rusija tradiciškai buvo tarp mažiausiai geriančių šalių. Mažiau už mus Europoje gėrė tik norvegai. Tris amžius (XVII, XVIII ir XIX) Rusija buvo priešpaskutinėje vietoje pagal alkoholio suvartojimą. Tačiau XX a. pradžioje alkoholio suvartojimas staiga išaugo. Buvo mažiau nei 3 litrai absoliutaus alkoholio per metus, o 1914 metais išaugo iki carinėje Rusijoje dar nematyto lygio – 4,7 litro (t.y. tiek litrų šimtaprocentinio alkoholio teko vienam šalies gyventojui per metus – red. pastaba). 1914 metais Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rusijoje buvo įvestas sausas įstatymas. Gamyba ir alkoholio vartojimas Rusijoje sumažėjo beveik iki nulio: 0,2 litro per metus. Sausasis įstatymas išsilaikė 11 metų. Jį panaikino 1925 metais gruodžio 5 dieną. Įsakymą pasirašė Rykovas. Degtinę liaudis iki “Didžiojo Tevynės karo“ vadino rykovka.
Vydūnas: dvasia alkoholio stiklinėje?
Nors dvasinė kultūra šiais laikais yra išdrąskyta, sutrypta ir išprievartauta, ir mūsų didis filosofas Vydūnas retam bėra autoritetas, tačiau siūlom paskaityti ištrauką iš Vydūno minčių apie alkoholio vartojimą.
“KUR JŲJŲ DVASIA
Kartą buvau draugijoje tam tikrų žmonių: teisėjų, gydytojų, mokytojų, kunigų. Atlikęs bendro savo darbo dalį, vienas jųjų pasakė: „Reiks dabar stiprinti dvasią“. Visi tai suprato. Buvome viešbutyje. Manė tasai žmogus, kad reikia dabar ko nors išgerti. Pažvelgęs į mane, paklausė: „O ko jūs liepsite atnešti?“ Atsakiau: „Mano dvasia savaime stipri ir be gėralo“. Nuėjo jisai ir grįžo su pilnu stiklu. Bet buvo suerzintas. Sakė, norėdamas mane pašiepti: „Tai čia turiu dabar dvasios!“ Kiti juokėsi. Sakiau: „Mano dvasia manyje“. Naujas juoksmas. Ir minėtas žmogus buvo dabar tikrai įtūžęs. Suriko: „Ar tai manote – aš neturįs dvasios?“ – „Manau, kad man nėra reikalinga tos dvasios, kuri gėrale!“ – „Bet jūs savo žodžiais į mane taikėte!“ Vėl juoksmas. Ir mano priešas, staiga nutilęs, atsisėdo prie kitų ir stiprino savo dvasią.
Bet jis buvo teisybę pasakęs. Gėrale yra dvasia. Ir ji, įpilta į gerklę, ima ir pavergia žmogaus dvasią. Tūliems tai kaip tik tinka. Turi būti, jie yra tokie vergai, kad neiškenčia nebūdami pavergiami. Dargi tiki esą tad stiprinami. (…)
Žmogaus dvasia nedidėja ir nestiprėja apsisunkindama kitomis „dvasiomis“. Galingiausia ji visuomet yra viena būdama blaiviame kūne.“
„Jaunimas“ (1913, vasario nr., p. 13-15)
Blaivi Tauta
Caro priespaudos metais
Situacija Lietuvoje prieš pirmą pasaulinį karą. Rusai matydami lietuvybės kilimą, meta dideles pajėgas, kad viską užspaust. Lengviausia tai padaryti – myžalais. Prieš pat pirmą pasaulinį karą Lietuvoje vėl tampa tragiška situacija su girtuokliavimu. Gerai, kad prasidėjus karui, šalyje visas ūkis griuvo, o grūdų trūko duonai, niekas kultūriniam delikatesinio samagono siurbčiojimui to gero nebeskyrė, ir šalyje be jokių papildomų darbų, chranibalizmo kiekis krito labai ženkliai. Greičiausiai, kad savanorių kariuomenės iš prasisprogusio kaimo 1918 niekas nebūtų sukvietę… Situacijos iliustravimui:
Nuvykau į Plungę pandėlyje prieš užgavienes. Įvažiavęs ir valandėlę pasivaikščiojęs, kaipgi nustebau, persitikinęs, kad ta didžiausia minia, galima sakyti vien girtuoklių. Vieni galutinai nusigėrę net po 2-3 sukibę voliojosi ant gatvių; kiti vartosi led begalėdami paeiti, treti būriais sustoję, traukdami iš kišenės šnapso butelius akyse policijos vienas kitą girdė. Skaisčios merginos, matyt dukterys turtingų ūkininkų, šilkais apsirėdžiusios, prisisprogusios šnapso kaip kiaulės ir apsikabinusios vaikunus, su machorka dantyse. (….) Popiet dar dikčiaus pasigėrę, šen ten pradėjo muštis., liarmuoti ir su peiliais baidytis. Štai besirengiant man sugrįžti, užgirdau žmones šnekant, kad jau vienam Grigalauckiui iš Vadaičių ausis nupjaustė ir gerklę perpjovė, o kitą gi rado žydo stalde su buteliu primuštą.
Tik blaivi tauta gali išlikti. Jonas Gečas. Vilnius 1990. Psl. 21
Dainelė “geriantieji vysto ekonomiką“
Dainelei “gerdamas tu vystai savo šalies ekonomiką, kultūrą ir t.t.“ jau, pasirodo, ne viena dešimtis metų. Va tarpukario alkopramonininkų variantas:
„Anksčiau buvo monopolis.
Jį laikydavo maskolis.
Todėl, kova su degtine
Buvo jau patrijotinė.
O dabar daiktai kitoki
Už degtinę saviems moki.
Tad nebūkime padūkę
Skelbti kovą savo ūkiui!
Blaivybė ir sveikata. Lietuvos blaivinimo sąjunga. Kaunas. Nr. 3 (24). 1938. p.12.
Gražūs žodžiai apie Švediją
Važinėdamas po Žuvėdiją negalėjo atsistebėti jos gyventojų apšvietimu, rūpestingumu ir gerove.
O vienok reikia pripažinti, jog nevisada teip buvo Žuvėdijoje, kaip šiandien. Dar pirm 50 metų, didžiai išplatinusi girtuoklystę tą akmeninį kraštą buvo visai sužudžiusi. Atsirado tada žmonės garbingi, mylintys savo tautą ir trokštantys jos dvasiško ir medegiško pagerinimo. Nesulaikė jų visokios kliūtys, nekurios buvo taip didelės, jog anot vieno iš 1895 blaivininkų suvažiavimo Kristianijoje dalyvių, girtuoklystės išnaikinimas pasirodė sunkus, kaip kad būtų kas norėjęs visas Norvegijos uolas rankomis nukasti.
Girtuoklystė ir blaivystė, Kaunas 1906
Gaila, kad hedonistai tolerastai, šitą vikingų kraštą pavertė afrika…
Apie Lietuvą cariniais metais:
Štai kokia situacija buvo mūsų mylimoje Lietuvoje, valdant “gerąjam carui“:
Taigi saujelė verslininkų (daugiausia žydų tautybės) pelnai keleriopai viršijo Rusijos iždo įplaukas. Mokėdami pastovias sumas į iždą, atpirkėjai tiesiogiai buvo suinteresuoti didinti svaigalų vartojimą, plėsti prekybos tinklą.
Įdomu, kad net caro administracija galiausiai suvokė, koks prasigėręs yra Šiaurės vakarų kraštas (Lietuva) ir net “korikas“ Muravjovas buvo prieš blaivinimo sąjūdžio sunaikinimą, ir Valančiaus ištrėmimą, ko nuolat reikalavo p(h)rekybininkai ir jų lobistai administracijoje.
Savo kalbomis vyskupas paveikė nemažą dalį tuometinio elito. Dar sunkiau buvo su smuklininkais. Didžioji jų dalis – žydai, kurie ypatingai aršiai kovojo prieš blaivybę. Motiejaus Valančiaus atmintyje buvo išlikęs epizodas, kaip žydai jam siūlė didelius pinigus, kad tik vyskupas lieptų kunigams nebešaukti ant parapijų girtuoklių.
http://www.kretvb.lt/lt/pages/apie_valanciu
Kauno generalgubernatorius Muravjovas:
“Nė dviejų metų nepraėjo, kaip tose vietose, kur išplito blaivybė, valstiečių buitis žymiai pagerėjo. Vietoje bado – gausa, vietoje skarmalų – tinkami ir šilti drabužiai, uždirbtos kapeikos atidedamos juodai dienai, mokęsčiai mokami, nepriemokų nėra, laikas ir jėgos atiduodamos naudingam darbui…“
V. Merkys – Motiejus Valančius, tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo 382 psl.
Patriotams, idealizuojantiems tarpukarį…
Eina vienas vaikinas drūčiai įgėręs; eina, mandrauja. Štai, žiūriu, iš šventoriaus išeina kunigas. “Ko tu taip, vaikeli, mandrauji, girtas būdamas?“ paklausė praeidamas. “Mandrauti girtam nėra ko. Girtuoklis tai žydo bernas, kuris jam be algos tarnauja!“ – “Na kaip tai žydo bernas?“ suniurnėjo užgautas vyrukas. “Ot kaip“. Stabtelėjęs kalbėjo kunigas. “Supuvo žydo bulvės, jau ir kiaulė jų neėda. Na jis ėmė ir padarė iš jų degtinės, o tu kiaulės vietoje ją geri ir pinigus moki. Ar tu ne žydbernis, jeigu savo kruviną skatiką už mėšlą žydui kiši? Ar tu ne žydui dirbi ? Pasigėręs apsergi: neši žydui daktarui pinigus. Jis tave siunčia pas žydą į vaistinę, tu ir tam už vaistus pinigus moki. Na, argi tu ne žydbernis, be algos tarnaująs?“ Klausė klausė vyrukas kunigo. “Kunigėli, dėkui už žodė. Manęs daugiau girto nebematysi!“
Ištrauka iš Vinco Pietario raštų antro tomo, 1940.
STRAIGHT EDGE LIETUVA 