Blaivininkų judėjimas tarpukario Lietuvoje

Publikuojame viename iš Lietuvos universitetų rašytą referatą “Blaivininkų judėjimas tarpukario Lietuvoje“.

I Tarpukario Lietuva ir alkoholis

Norint tinkamai suvokti blaivybės organizacijų ir iniciatyvų veikos prasmę, būtina pastudijuoti 1918-1940 metų Lietuvos Respublikos situaciją alkoholio vartojimo, gamybos ir pardavinėjimo sferoje. Tada bus aišku, su kuo kovojo blaivininkai, kokios buvo sąlygos jiems tai daryti, kokios nuotaikos vyravo visuomenėje.

Alkoholinių gėrimų vienam gyventojui 1920 – 1940 m. buvo parduodama 2-3 kartus mažiau negu 1913 m. ir 10-11 kartų mažiau negu 1980 m. Visose apskrityse veikė blaivybės draugijos, buvo leidžiama įvairių knygėlių, smerkiančių alkoholikus, keletas periodinių leidinių, kovojama su naminės degtinės gamyba.

Lietuvos respubliką, pasak istorikų, galima vadinti vienu blaiviausiu tautos laikotarpiu per paskutiniuosius šimtmečius. Toks vertinimas įmanomas šiandien, nes žinoma vėlesnė tautos istorija. Pagaliau rimtai prabilta apie karą ir pokarį, Sibirą ir kolektyvizaciją, „rašalo“ upes aštuntajame dešimtmetyje.

Lietuvos respublikoje veikė Valstybinis alkoholinių gėrimų gamybos ir pardavimo monopolis, kurį saugojo Akcijų ir finansinių monopolių įstatymas bei baudžiamasis statutas.

1918 – 1940 Lietuvoje būta ir kitų alkoholinių gėrimų šaltinių. Žmonės, ypač kaime, slapta varė naminę degtinę, raugė vyną bei darė alų. Dalį svaigalų į Lietuvą atveždavo kontrabandininkai. Miestuose pasitaikydavo ir narkomanų. Baudžiamojo statuto VII priede „Farmacija“ buvo numatytos šios bausmės: nemažiau kaip šeši mėnesiai paprasto kalėjimo arba bauda iki 10 000 lt. Arba abi bausmes kartu už narkotikų įvežimą, išvežimą, pirkimą, pardavimą ir laikymą. Narkotikus ir kitus stipriai veikiančius vaistus buvo galima atsivežti tik turint specialų leidimą.

Tačiau daugiausia svaigalų gyventojams gamino alkoholinių gėrimų įmonės. Jos buvo skirstomos į spirito, vaisvynių ir degtinės gamyklas bei alaus daryklas. Dažniausiai tai buvo nedidelės įmonėlės, išsibarščiusios po visą Lietuvą, turinčios keliolika ar tik kelis darbininkus.

Alkoholiniams gėrimams gaminti buvo naudojami pigūs žemės ūkio produktai: vaisiai, uogos, bulvės, rugiai, miežiai, apyniai. Tik per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį spiritui gaminti suvartota 9,9 tūks. tonų žalio salyklo ir 13,7 tūkst tonų grūdų. Alkoholiniams gėrimams gaminti sunaudodavo žaliavos už 4-6 mln litų kasmet. Dalį jos pirkdavo iš užsienio.

Iki 1932 m. Lietuvoje buvo gaminama dviejų rūšių degtinė: 40 ir 95 laipsnių stiprumo, o nuo kitų – dar ir 38 bei 50. Vidutiniškai vienam gyventojui, 1924 buvo pagaminta 1,06 litro absoliutaus alkoholio. 1930 – 0,94 litro, o 1939 m. – 0,92 litro.

Lietuvos Respublikoje alaus gamyba taip pat nekito, o vaisvynių – atvirkščiai. Jeigu 1924 m. vaisvynių pagamino daugiau nei 40 tūkst. litrų, tai po dešimties metų, jau buvo pagaminta 670 tūkst litrų. Daugelį to meto blaivininkų išgeriamo vyno kiekio augimas labai stebino. F. Kemėšis 1930 išleisoje knygelėje „Blaivybės draugija ir kitos organizacijos“ rašo: „Alaus kasmet pagaminama nuo 8 iki 12 milijonų litrų, Alaus gamyba bravoruose beveik nedidėjo, bet užtat labai padidėjo naminio alaus gamyba. Tačiau nepaprastą „progresą“ darome su vaisvynių gamyba. Vartojimas išaugo dešimt kartų. Tai baisu! Jei mūsų tautos idealizmas, brangiausiomis aukomis sukūręs valstybę, būtų nukreiptas į tos pagrindinės tautos skurdo priežasties naikinimą, jeigu bendrai būtų buvę dirbtą ir valstybės vyrų, ir dvasininkų, ir jaunimo, ir ūkininkų, ir darbininkų, ir vyrų, ir moterų, kad gelbėti kraštą nuo alkoholio nasrų – šiandien mūsų kraštas būtų visai kitokioje ekonomiškoje ir kultūriškoje aukštumoje stovėjęs.“

Alkoholiniais gėrimais prekiavo: apskrities ir jam prilygstančias teises turintys miestai nuo 9 iki 22 val., kiti miestai ir miesteliai – nuo 8 iki 20 val., šeštadieniais ir švenčių dienomis – iki 16 val. Draudžiama prekiauti sekmadieniais, tautinių, valstybinių ar kitų švenčių dienomis, taip pat per rinkimus ir naujokų šaukimo į kariuomenę dienomis. Beje, valščių tarybos, prireikus, galėjo visai uždrausti prekiauti alkoholiniais gėrimais.

Tokie apribojimai labai dažnai sulaukdavo įvairių vertinimų: vieni manė, kad tai negerai, nes skatina naminės degtinės gamybą ir pardavimą, kiti teigė, jog minėtus draudimus reikia dar labiau sugriežtinti.

Kai kurie aktyvesni blaivininkai įvairiai kenkė parduotuvėms, įmonėms, kurios gamino ir pardavinėjo alkoholinius gėrimus. Ypač paplito šis judėjimas pirmaisiais atkurtos Lietuvos Respublikos gyvavimo metais. 1922 m. Konstitucijos 101 paragrafe numatyta, kad „Blaivybei palaikyti, valščiaus piliečių visuma turi teisės spręsti dėl svaigalų pardavinėjimo įstaigų laikymo savo gyvenamajame rajone.“

To meto spauda rašė, jog daugelyje gyvenviečių buvo triukšmingai balsuojama – uždaryti smukles ar jų neuždaryti. Štai keletas ištraukų iš 1922 metų „Sargybos“žurnalo: „Valio Linkuvai. Čia balsavimo keliu nutarta uždaryti smukles ir kitas pijokystės įstaigas.“[1] „Visgi laimėta! Buvo pasklidęs gandas, būk pumpėniškiai pralaimėję priešalkoholiniame balsavime. Šiuo pranešame, kad Pumpėnų valščiuje įstaigos svaigiesiems gėrimams pardavinėti uždaromos. “[2] “Čekiškio valščius susidedąs iš 39 seniųnijų turi 3263 asmenis, turinčius teises balsuoti. 1921 metų lapkričio 28 dieną buvo įvykintas balsavimas smuklių uždarymo tikslu. Balsavime dalyvavo 2124 asmenys, kurių 1629 pasisakė už smuklių uždarymą.”[3] 1925 metų pabaigoje 30 valščių smuklės buvo uždarytos – 279 įstaigos.

Vėliau Konstitucijos 101 paragrafą panaikino ir kovoti su tuo, kad nebūtų atidarytos naujos svaigalų prekybos įstaigos, pasidarė sunku. Įtakos turėjo „sauso įstatymo“ panaikinimas Skandinavijos šalyse, ypač 1933 metais Jungtinėse Amerikos valstijose. Kaip jau minėjau, 1924 metais buvo įvestas degtinės monopolis, ir parduotuvės atsidarinėdavo net ten, kur gyventojai buvo balsavę prieš svaigalus.

Blaivininkai ieškojo kitų būdų, kaip paveikti girtaujančius pačiose parduotuvėse. 1921 m. Lietuvos vidaus reikalų ministras išleido įsakymą, kuriuo įpareigojama visuose alkoholio gėrimais prekiaujančias parduotuves ant prekystalio laikyti prenumeruotą blaivininkų žurnalo „Sargyba“ numerį.

Vėliau, 1934 metais, Baudžiamojo statuto aštuntojo priedo 25-29 paragrafuose numatyti alkoholinių gėrimų reklamos apribojimai. Draudžiama gėrimų parduotuvės vitrinoje statyti butelius ar kitokius svaigalus reklamuojančius daiktus. Įstaigos iškaboje užrašyti tik pavadinimą, firmos ar savininko vardą. Bet kokie kitokie piešiniai ir užrašai draudžiami. Reikalaujama, kad visose svaigalų parduotuvėse būtų būtų paveikslų antialkoholine tema, užrašų, periodikos ir kitokių leidinių, kuriuose pasiūlys blaivininkų draugijos ar Vidaus reikalų ministerija. Už įstatymų nesilaikymą skiriamos bausmės iki 1,5 m kalėjimo arba 500-5000 litų bauda.

Alkoholinius gėrimus buvo draudžiama parduoti: asmenims, neturintiems 18 m., nešiojantiems valstybinę uniformą, taip pat įstaigų darbuotojams bei moksleiviams. Manoma, kad šios priemonės padėjo skleisti blaivybę ypač tarp jaunimo ir moterų.

Krašte buvo paplitusi prekyba namie gamintais svaigalais bei kontrabanda. Slaptai iš užsienio atvežti alkoholiniai gėrimai daugiausia buvo pardavinėjami pietvakarių Lietuvoje: Tauragės, Kretingos, Raseinių, Šakių apskrityse. Iš Rytprūsių, o nuo 1939 ir iš nacistinės Vokietijos užgrobto Klaipėdos krašto, buvo gabenamas etilo eteris bei spiritas. Spaudoje nuolat pasirodydavo pranešimų, apie žmonių apsinuodijimą nekokybiška produkcija, kas baigdavosi net mirtimis.

Namuose gyventojai gamino naminę degtinę, vyną, alų. Svarbiausia priežastis – aukštos valstybinių produktų kainos ir pigūs žemės ūkio produktai, iš kurių lengva pasigaminti naminius svaigalus. 1932 metais už litrą degtinės (be butelio), tekdavo mokėti 6,4 lito. Tai trijų dienų padienio darbininko užmokestis per rugiapjūtę, arba 25 kg rugių, arba 100 kg bulvių. Todėl lengva suprasti, jog norinčiam išgerti kaimo gyventojui, daug labiau apsimokėjo gaminti savo produktą, iš po ranka pasiekiamų produktų.

Bausmė už tokios produkcijos gamybą, laikymą ar platinimą buvo iki 1,5 metai kalėjimo, arba bauda iki 5000 litų. Beje, įstatymai visokiais būdais skatino žmones, jog jie pranešinėtų apie degtindarius. Kiekvienas pranešėjas gaudavo 50 lt. Premiją ir ketvirtadalį degtindariui paskirtos ir iš jo išieškotos baudos. Nors įstatymai buvo gan griežti, kovoti su šia problema sekėsi sunkiai. Verdantieji visaip slapstydavosi – gamindavo svetimame valščiuje, miško glūdumoje, pelkėse, dažniausiai naktį. Policija ieškojo efektyvių būdų, kaip pažaboti šitą reiškinį. Aktualiausia tai buvo prieš šventes, kai šio amato griebdavosi ne tik nusikaltėliai, bet ir padorūs ūkininkai. Manoma, kad per metus nelegalių svaigalų galėjo būti suvartota net milijonas litrų.

Krašte paplitęs girtavimas turėjo esminės įtakos ganėtinai dideliam moraliniam nuosmukiui, paplitusiam miestuose. Prostitucijos, venerinių ligų, žmogžudysčių, vagysčių priežasčių ieškota girtavime. 75% smurtinių nusikaltimų, buvo padaromi išgėrus.[4] Tarpukario žiniasklaida nuolat skelbė apie įvairius incidentus, kada kaime, masinių renginių metu, kildavo girtų asmenų sukeltos muštynės, konfliktai namuose peraugdavo į žmogžudystes.

Taigi, alkoholio vartojimas ir iš jo išplaukiančios visos blogybės, buvo stipriai įsitvirtinęs Lietuvoje. Todėl plačias veiklos galimybes, o svarbiau – būtinybę tai daryti, turėjo blaivinančios iniciatyvos, pavieniai asmenys ar organizacijos.

II Blaivybės akcijos, iniciatyvos ir organizacijos

1. Blaivybės iniciatyvos

Lietuvos Respublikoje blaivinimu užsiėmė įvairios iniciatyvos. Apžvelksime didesnių ar mažesnių orgaizacijų, pavienių iniciatyvų ar akcijų veiklą. Šiuo laikotarpiu išskirtinos šios, su girtavimu kovojusios jėgos: valstybė, bažnyčia ir blaivybę skleidžiančios, arba bent jau ją remiančios visuomeninės organizacijos.

Svarbiausos valstybės priemonės buvo: valstybinis spirito ir degtinės monopolis, gana lankščios svaigalų kainos, griežti antialkoholiniai įstatymai (ypač prieš slaptą degtinės varymą), aktyvi policijos, kitų valstybinių organų veikla, finansinė pagalba, ir kitokia parama blaivybės organizacijoms. Pažymėtina, kad valstybės numatytos antialkoholinės priemonės dažniausiai būdavo veiksmingos. Tai turbūt ir sudarė sąlygas alkoholio vartojimui, per du Respublikos egzistavimo dešimtmečius, išlikti vienodame lygmenyje.

Svarbų vaidmenį Lietuvos respublikos gyvenime vaidino bažnyčia. Jos šviesuoliai tęsė M. Valančiaus blaivystės skleidimo tradicijas, reguliavo ir kontroliavo daugelio gyventojų dvasinį ir dorovinį gyvenimą. Ketvirtajame dešimtmetyje didelę įtaką visuomenei turėjo Lietuvos katalikų blaivybės draugija ir Angelo sargo vaikų sąjunga.

Lietuvos visuomenės požiūris į blaivybę ir blaivybės draugijų veiklą pamažu kito: iš pradžių pritarė blaivybės sąjūdžiui, o po to tapo abejingi. Slinko pirmieji Lietuvos Respublikos gyvavimo metai. Mieste ir kaime trūko produktų, būtiniausių prekių, šalis kovojo už savo laisvę. Naujas ir šviesesnis rytojus veržėsi į žmonių širdis. Kūrėsi naujos draugijos, sąjungos, asociacijos, tarybos… sujudo ir blaivininkai.

1919 m. lapkričio 21 d. Laikinasis blaivybės draugijos komitetas įteikė Kauno miesto ir apskrities viršininkui prašymą leisti atgaivinti Lietuvos katalikų blaivybės draugiją. Prašymas buvo patenkintas, ir 1919 m. gruodžio 10 d. Draugija buvo atkurta.

Vėliau, M. Nasvyčio iniciatyva įkuriama Lietuvos sveikatos ir blaivybės draugija. 1921 m. blaivybei tarp vaikų plėtoti įsteigiama „Angelo sargo „vaikų sąjunga. Blaivininkų ir abstinentų sekcijos kuriamos ir prie kitų visuomeninių organizacijų. 1924 vasario 20 d. Lietuvos katalikų blaivybės draugija sukvietė visuomeninių blaivybės organizacijų vadovų pasitarimą. Į jį atvyko ir Lietuvos katalikų moterų draugijos, „Pavasario“, Metodistų blaivybės draugijos, Kunigų abstinentų draugijos, Studentų ateitininkų draugovės, Šaulių sąjungos, Lietuvos sveikatos ir blaivybės draugijos, Ateitininkų mokinių organizacijos ir Šv. Kazimiero draugijos nariai. Buvo įkurta Blaivybės taryba, į kurią įėjo po vieną atstovą iš aukščiau išvardintų organizacijų. Deja, dėl tarpusavio nesutarimų, draugija greitai iširo.

Gana aktyviai blaivybę skleidė ir skautai ir 1937 m. įsikūrusi Lietuvos blaivinimo sąjunga. Pastaroji, per trumpą laiką, sugebėjo išsikovoti nemenką autoritetą ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudarė rimtą konkurenciją Lietuvos katalikų blaivybės draugijai. Lietuvos blaivinimo sąjungos organas „Blaivybė ir sveikata“ (pradėtas leisti 1938 gegužės 20 d.), kaip ir Lietuvos katalikų blaivybės draugijos organas „Sargyba“, dažnai spausdindavo kritinius straipsnius viena kitos atžvilgiu, J. Petronis straipsnyje „Gandai ir tikrovė“ išdėsto tokias mintis: Lietuvos katalikų blaivybės draugija linki blogo, nori visuomenės akyse pažeminti organizaciją, nukonkuruoti mus ir išsikovoti Lietuvos blaivintojų vardą. Sunku tuo patikėti, nes blaivybės draugijos ikikarinės ir pokarinės dienos dienos vargu ar grįš.[5] J. Žaibas jam parašo atsakymą: „Gerus santykius tarp LKBD ir LBS paskutiniu metu reguliariai pradėjo drumsti „Sargyba“. Kartas nuo karo ji pradėjo talpinti tai juokų, tai kuriame nors kitame laikraščio skyriuje užmetimus LBS bei jos vedamam organizaciniam darbui“[6] Organizacijas bandyta sujungti, bet visos geros idėjos žlugo, nes buvo skirtingi požiūriai į blaivybę, jos siekimą, taip pat buvo ir kitokių nesutarimų. J. Žaibas teigė, jog sujungti nereikia, o tai ir nėra įmanoma. LKBD ir LBS turi bendrą tikslą, bet yra ir principinių skirtumų, kurių paneigti taip pat negalima. Lietuvos katalikų blaivybės draugijai priklauso tikintieji, o Lietuvos blaivinimo sąjunga neskirsto blaivininkų pagal konfesijas bei asmenines pažiūras.[7] Tokie nesutarimai dažnai kildavo ir dėl asmeninių organizacijų vadovų nesutarimo, todėl Lietuvos Respublikoje visada veikė kelio blaivinimo organizacijos. Štai 1931 oficialiai užregistruotos keturios draugijos ir 150 regioninių skyrių apskrityse. Tais metais Lietuvoje veikė 1030 savarankiškų visuomeninių organizacijų, kurios turėjo 4362 skyrius. Tokia organizacijų įvairovė tenkino pačių įvairiausių gyventojų sluoksnių poreikius, bet blaivybės skleidimui kenkė, nes silpnino draugijų autoritetą., veiklą, daug laiko reikėjo tarpusavio santykiams aiškintis.

Blaivininkų ir abstinentų sekcijos taip pat steigėsi prie kitų visuomeninių organizacijų. Ypač daug jų įkūrė ateitininkai ir pavasarininkai. 1924 m. jaunimo organizacijoje “Pavasaris” buvo 80 blaivininkų sekcijų su 1500 narių, ateitininkų – 43 sekcijos su 1413 narių. Nemažai blaivininkų sekcijų buvo ir Katalikų moterų draugijoje, Studentų ateitininkų abstinentų korporacijoje, Jaunimo sąjungoje, Studenčių ateitininkių „Birutė“ draugovėje ir kitose organizacijose.

Skaitų organizacija rėmėsi savo įkūrėjo lordo R. Baden-Pavelio priesaku: „Kas geria – negali būti skautas. Saugokitės alkoholio iš pat pradžių ir pasiryžkite iš tolo jo lenktis“, taip pat dešimtu įsakymu “Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose“.

„Jaunosios Lietuvos“ organizacija taip pat skatino blaivybę savo skyriuose. „Kadangi girtuokliavimo paprotys tautą žudo ir silpnina bei naikina, tai ji griežtai su tuo negeistinu ir žalingu įpročiu kovoja. Sąjungos skyriai ruošia apie svaiginamųjų gėrimų kenksmingumą paskaitas,, alkoholinius teismus ir be pasigailėjimo girtuoklius narius šalina iš sąjungos. Nuo 1932 m. Centro Valdyboj vienam nariui pavesta varyti visoje sąjungoje. Iš centro kiekvienais metais paruošiamos iš blaivybės srities paskaitos ir išsiuntinėjamos skyriams, kad šie gavę paskaitas, ne tik savo skyriams perskaitytų, bet ir plateisnei visuomenei jas paskleistų. Savo leidžiamame laikraštyje „Jaunoji karta“ laiks nuo laiko deda straipsnius blaivybės reikalu. Per radio jaunalietuvių pusvalandžiuose suvaidina veikalėlius iš girtuoklių gyvenimo. Ateityje planuojama veiklą plėsti. Planuojama šį darbą sąjungoje plėsti.“ [8]

2. Blaivininkų veikla, tikslai ir siekiai

Kiekviena organizacja ir iniciatyva, kelia sau ilgalaikius tikslus ir derina veiklos metodus. Blaivininkai tarpukaryje užsiėmė plačia šviečiamąja veikla. Svarbiausias tikslas – sugriauti mitus, kurie lipte aplipę alkoholio vartojimo kultūrą. Pavyzdžiui, mitą, jog išgėręs žmogus yra kalbesnis ir drąsesnis. Kalbėjimą ir drąsą siekiama parodyti išryškinant blaiviąsias prasmes. Juk kalbumas turi aiškius bruožus ir gali būti įvairus. Plepumas juk yra atskiriamas nuo kalbumo. Kalbumas – tai sąmoningas, nuoseklus, raiškus, retoriškai išraiškingas kalbėjimas. Klausiama ar tikrai alkoholis žmogų daro kalbesniu? Juk alkoholis veikia protą, pasikeičia mąstymas, mintys tampa ne tokios nuoseklios, liežuvis tampa nepilnai valdomas[9].

Nemažai dėmesio skiriama ne tik propagandai, jog vaikai mąstytų kaip blaivininkai, bet ir stengiamasi parodyti, jog neverta vaikams duoti alkoholio, jie tada tampa silpni kūnu ir siela[10].

Muziejaus, parodų atidarymai – tai taip pat vienas iš švietimo ir tuo pačiu propagandos būdų. Demonstruota „sveikų ir girtuoklių organizmų dalys, girtų fotografijos, daugybė diagramų, rodančių alkoholio žalingumą, priešalkolinės literatūros kolekcija, abstinencijos darbuotojų fotografijos“[11]. Parodose rodyti ir venerinių ligų eksponatai.

Griaunamas ir mitas, jog – degtinė šildo: „iš tiesų, alkolio išgėrus žmogus sušilsta, bet ši šiluma išėjusi į kūno paviršių labai greitai į orą išgaruoja. Po tokios šilumos žmogus dar labiau sušąla“[12]. Taip pat paneigiamas girtas linksmumas, kuris suprantamas kaip netikras, žeminantis, neturiningas, toks linksmumas baigiasi kančia[13]. Taip pat skatinamas ir sportas, organizuojami blaivininkų sporto renginiai: tas, kas gyvena blaiviai, gali tikėtis rezultatų sporte[14].

Blaivybės kovotojų pirmiausias uždavinys 1926 metais – „sužadinti tuo reikalu visą tautą, ypač jos mąstančią visuomenę, padaryti alkolizmo klausimą vienu aktualiausiu tautos klausimu“[15]. Tikslas apibrėžiamas taip – „privesti kraštą prie prohibicijos“[16]. Pripažįstama, kad bus būtina keisti papročius, jog tam reikalingas planas.

„Sargyba“ – lietuvių katalikų blaivybės draugijos organas, abstinentų dvisavaitinis laikraštis, išgyvenęs keletą metamorfozių. Po keturių laikraščio leidimo metų vidiniai nesutarimai, vyriausiojo redaktoriaus pasikeitimas lėmė jo vėlesnį pasirodymą 1926 metais. Tačiau, kitais metais vėl vyksta pasikeitimas ir „Sargyba“ virsta paveiksluotu liaudies savaitraščiu, kuris pirmuosiuose numeriuose iš esmės neliečia alkoholio problematikos, tačiau vėliau visgi suformuluoja blaivybės draugijų uždavinius.

„Sargybos“ redakcija atkreipė dėmesį į penkis artimiausiu metu svarbiausius dalykus:

„Saugoti, kad svaigalų prekiautojai atvirai nelaužytų nors ir nelabai tobulų įstatymų“;

„Kovoti su inteligentijos neblaivumu“ (imtis moralinio spaudimo prieš mokytojus ir dvasiškius, vartojančius svaigalus)

„Kiekvienam skyriui rūpintis kuriuo nors būdu griežčiau surinkti bent 200 litų ir įsigyti lempą – aparatą šviesos paveikslams rodyti“

„Vyriausiasis skyriaus tikslas turi būti savo namų su skaitykla ir susirinkimams sale pasistatymas“

„Kiekviena proga reklamuoti ir platinti blaivybės laikraščius ir spaudinius.“[17]

1927-1928 metais „Sargybos“ laikraštyje žymiai mažiau straipsnių, skirtų vien tik alkoholiui, abstinencijai ar blaivybei, dažniau apsiribojama informacijos pateikimu iš blaivybės skyrių provincijoje, renginių aprašymu ir valdybos pranešimais. Ne kiekviename numeryje yra „blaivybės“ ar „priešalkoholinio judėjimo“ skyrelis. 1929 metais „Sargyba“ vėl pertvarkoma ir tampa mėnesiniu mokslo, blaivybės ir sveikatos laikraščiu.

Tačiau, patys priešalkoholinio judėjimo vadovai supranta, kad jų siekis dar nėra pilnai suprastas ir palaikomas visuomenės, jog gyvuoja ir neutralusis arba legitimuojantis alkoholio temos diskursas: „Tikimės, kad ilgainiui plačioji Lietuvos visuomenė įvertins mūsų pasiryžimą ir parems mus tame sunkiame darbe ne vien tik žodžiais, bet ir darbais“. Pripažįstama, kad lietuviai visada mėgdavo išgerti ir kad vienu ūpu tokių papročių nepakeisi. Todėl blaivybės plano pirmas elementas yra suvokti ne tik tai, kad nebus greitų rezultatų, bet ir tai, kad reikalinga sujungti moralinius ir mokslinius argumentus. Matomas trijų pakopų,arba lygmenų išsivadavimo iš alkoholio planas. Tai mokytojų veikla, religinė ir medicininė. Visi šie trys dėmenys reikalingi tam, kad „Lietuvos blaivumas būtų užtikrintas“[18]. Tikimasi tokiam rimtam darbui sulaukti Seimo ir vyriausybės paramos.

Kiekvienam iš trijų lygmenų formuojami uždaviniai. Mokytojas turėtų būti kaip blaivybės idėjos užkrėtėjas, sužadintojas, taip patraukti ir suinteresuoti mokinių vaizduotę, kad tiesiog jų širdis palinktų. Suprantama ir tai, kad reikalingos tinkamos priemonės, kurias naudotų mokytojai, reikia, kad jie turėtų literatūrinės ir patrauklios vizualios medžiagos.[19]

Visuomenės uždaviniai – kiekviena visuomeninė ir kultūrinė organizacija turi turėti abstinentų sekciją. Tai leistų formuoti viešąją nuomonę ir vestų prie galutinio tikslo – prohibicijos, kuri galima pagal Lietuvos įstatymus, jei valsčiaus ar miesto gyventojai balsuodami taip nusprendžia. Iš gydytojų ir kapelionų tikimasi daugiau švietėjiškos veiklos, norima, kad jie prisiimtų pareigą skleisti žinią apie alkoholio įtaką žmogaus sveikatai.

Tačiau daugiausiai uždavinių keliama valdžios įstaigoms, švietimo ministerijai. Manoma, kad valdžios įstaigos turi lemiamą vaidmenį siekiant blaivybės tikslo. Pateikiami labai konkretūs pasiūlymai: 1) Prie švietimo ministerijos turėtų būti speciali priešalkoholinė komisija ir ji turėtų sudaryti tikslų planą mokykloms; 2) Plano vykdymui palaipsniui turi būti skiriama vis daugiau lėšų; 3) turi būti įsteigta gerai įrengta mokslo tyrinėjimų įstaiga, tirianti kaip alkoholis veikia Lietuvos visuomenę[20].

Pastebėtina, kad ir po keturiolikos metų, 1940 metais, siūlomi beveik tokie patys dalykai. Žinoma, blaivybės idėjos skleidimo programa jau labiau konceptualizuota ir susisteminta, tik panašu, kad problemos išlieka tos pačios, o ir siūlymai, nors ir papildyti, beveik tapatūs.

Paskutiniais Nepriklausomybės metais, pirmiausiu uždaviniu išlieka įstatymų kūrimas, tinkamų ribojimų įvedimas bei švietimo ministerijai skiriami uždaviniai. Siūlomi blaivybę palaikantys įstatymai visų pirma yra ribojimo pobūdžio. Tai – restoranų ir smuklių skaičiaus ribojimas miestuose ir miesteliuose. Vienas iš galimų variantų, siekiant išgėrinėjimų vietų sumažėjimo, tai – patentų pabranginimas. Taip pat aktualus ir šių įstaigų darbo laiko ribojimas. Aludžių, restoranų darbo laiką siūloma sutrumpinti šeštadienio vakarais ir sekmadienį, „nes tuomet darbininkija daugiausia prageria savo sunkiai uždirbtus centus“[21]. Tačiau, tuo pačiu pažymima, kad neapgalvoti įstatymai gali ir neatnešti tikėtosios naudos.

Švietimo ministerijai siūloma parengti mokytojų ir sukurti jiems tinkamą programą. Pastebima, kad reikalingi vadovėliai, bei vis dar pageidaujama, kad prie Švietimo ministerijos susidarytų priešalkoholinė komisija[22]. Tačiau, jau santūriau atsiliepiama dėl mokslinės tyrimų įstaigos. Įvardinami konkretūs darbai, kurie būtų atliekami jau nebe tyrimų institucijos, o „tyrinėtojų būrelio“. Teigiama, jog jei ir nebūtų sudaryta tokia komisija, tai pati Švietimo ministerija galėtų vykdyti tyrimus.

Vidaus reikalų ministerijai siūlomas blaivybės įstatymų prižiūrėtojos, įstaigos, atliekančios įstatymų monitoringą, vaidmuo. Konstatuojama, kad vis dar nėra alkoholikų gydyklos, o tai juk yra liga, kurią reikia gydyti. Vyriausybė turi prižiūrėti nepolitinių organizacijų, tokių kaip blaivybės organizacijos, finansinį skaidrumą, jog joms skirti valstybės pinigai nebūtų panaudojami asmeniniams tikslams. Taip pat raginama skirti tam tikrą procentą nuo pajamų už svaiginamuosius gėrimus. Tikimasi ir iš policijos teigiamo pavyzdžio bei intensyvesnio prevencinio darbo. Policijai siūloma sekti Amerikos pavyzdžiu ir fotografuoti girtus žmones, reguliuoti, jog nebūtų duodami skolon alkoholiniai gėrimai. Policija taip pat turi bendradarbiauti su blaivybės organizacijomis.

Kritikuojamas ir policijos naudojamas daboklės metodas, kai girtas žmogus sulaikomas tol, kol neišsiblaivo. Toks metodas neturi jokio teigiamo poveikio girtuokliui ir jo polinkiu gerti. Girtuoklį gali paveikti tik šviečiamasis, auklėjamas darbas, kurį turėtų atlikti arba patys policijos pareigūnai, arba pakviesti atitinkami blaivybės organizacijų atstovai. Siūlomos labai konkrečios priemonės, prevencija ar net blaivybės milicija. Tačiau, visgi pripažįstama, kad kol nebus nurodymų iš aukštesnių institucijų, tol vargu ar galima tikėtis siūlomų priemonių įgyvendinimo[23].

Vietinės valdžios institucijos taip pat raginamos imtis blaivinimo darbo. Jos galėtų rengti kursus, rinkti rinkliavas, girtuokliams skirti globėjus, mažinti parduotuvių skaičių, stengtis, kad žmonės darbo metu nevartotų alkoholinių gėrimų[24].

Keliami uždaviniai ir pačiai visuomenei, blaivybės organizacijoms, kurioms svarbiausia yra naudoti tinkamas priemones. Vienos iš tokių priemonių pavyzdys – viešbučių reformavimas. Taip pat reikėtų padėti girtuoklių šeimoms, keisti svaiginamųjų gėrimų vartojimo įpročius. Pirmiausia, tai – jaunimo blaivybės būrelių steigimas.

Išskiriami keli blaivinimo darbo lygmenys (kaip ir prieš keturiolika metų), kurie skiriami pagal profesijas, socialinės grupės požymius. Į pirmą vietą iškeliami mokytojai, o visi kiti pavadinami „luomais“ ir išskaidomi į keturias grupes: gydytojai, kunigai, valdininkai ir tėvai. Gydytojas, kaip „higienos autoritetas“ gali veikti keliomis kryptimis, jis kaip autoritetas gali daryti didesnę įtaką žmonėms, todėl yra labai svarbus blaivybės baruose. Kunigas, kaip „dorovės mokytojas“, irgi yra autoritetas, kuris turėtų nesusikompromituoti ir būti blaivus. Valdininkai gali daryti įtaką pirmausia savo pavyzdžiu, gali padėti puoselėjant blaivybės idėją, įstaigų tarnautojai gali sudaryti atskirus blaivybės milicijos būrelius. Santykinai mažai dėmesio skiriama tėvų praktikai, pabrėžiama, kad būtina vaikus auklėti ir formuoti jų nuomonę bei įsitikinimus[25].

Mokykla ir mokytojai tampa bene pagrindine tiksline grupe, kurią siekiama paveikti. Nurodoma ne tik tai, kaip gali reikštis mokytojo blaivinimo darbas, kaip jį efektyviai atlikti, bet ir siūlomi konkretūs teiginiai, kuriais mokytojai turėtų vadovautis, pavyzdžiui: „alkoholizmas silpnina žmogaus socialinę ir tautinę savimonę“[26]. Mokykla vertinama kaip institucija, kuri yra pajėgi paveikti visuomenę. Jau nebesitikima, kad gali pasikeisti dabartinė karta, svarbiausias akcentas – mokykla, jos misija. Mokykla turi formuoti, auklėti naująją kartą.

Taip pat siūloma „įsteigti alkolikams gydyklą[27]“, organizuojama rinkliava per visus Lietuvos katalikų blaivybės draugijos aktyvius skyrius, raginami ir mažiau aktyvesni įsijungti, surenkamos lėšos. Ši alkoholikų ligoninė sanatorija turėtų vadintis Vytauto didžiojo vardu, nes, pasak L. K. Blaivybės draugijos valdybos, Vytautas Didysis buvo abstinentas. Tokiame kontekste alkoholikai suprantami kaip aukos, kurias reikia išgelbėti. Tačiau alkoholizmas pripažįstamas ir kaip liga[28]. Pripažįstama, kad visgi sąvokos „girtuoklis“ ir „alkolikas“ dažnai maišomos[29]. Girtavimas – tai dar ne alkoholizmas, rašo Dr. A. Gylys. Alkoholizmas pasireiškia konkrečiais organizmo išoriniais ir vidiniais požymiais. Tokiems ligoniams ir reikalingos gydyklos. Siūloma priverstinai, vadovaujantis įstatymu gydyti tokius ligonius, nes jie dažnai neprisipažįsta sergantys. Siūloma visa reabilitacijos programa ir metodikos gairės, apimančios ir socializacijos veiksnius, reikalingus po reabilitacinių procedūrų[30].

1932 metais A. Gylys dar išsamiau pristato alkoholikų gydymo metodiką, ją aprašo knygelėje „Alkolizmas ir jo gydymas“. Lietuvos katalikų blaivybės draugijos išleistoje knygelėje pristatomos procedūros, reikalingos gydyti priklausomiems nuo alkoholio žmonėms ir tai pripažįstantiems. Tačiau, tokia gydykla Lietuvoje vis dar neveikia. Pasakojant minima, kad vis dar tikimasi visuomenės ir valstybės paramos įsteigiant šią gydyklą. Taip pat ši knygelė yra ir šviečiamojo, medicininio pobūdžio. Pavyzdžiui, paneigiami laikraščiuose pasitaikantys skelbimai, kad yra vaistai nuo girtavimo. Žinoma, ne visada alkoholikai laikomi ligoniais. Alkoholikai prilyginami ir „žemos pasaulėžiūros žmonėms“, kurie lengvai pasiduoda klaidingai pasaulėžiūrai.

Siūlomos steigti ir blaiviosios užeigas vadinamas „blaiviosios gadybės tankais“[31]. Siūloma visa eilė priemonių kaip tokią užeigą padaryti patrauklią, pavyzdžiui, joje turi aptarnaujamąjį darbą dirbti jaunimas, užeigoje netrūkti nealkoholinių gėrimų, priešalkoholinės literatūros, joje grotų muzika ir būtų švaru[32].

Apibendrinant, būtų galima teigti, jog Nepriklausomoje Lietuvoje veikusios iniciatyvos išnaudojo visas galimybes, taikytas užsienyje, o taip pat ir mūsų krašto specifiką atitinkančias priemones, jog skleistų blaivybės idėją. Leista spauda, plačiai vystyta šviečiamoji veikla, leidyba.

Lietuvos katalikų blaivybės draugija

Panagrinėkime daugiausia žmonių vienijusią Lietuvos katalikų blaivybės draugiją. Pirmoji, po Pirmojo pasaulinio karo atkurtos draugijos konferencija vyko 1920 liepos 6 dieną. Joje buvo aptartas skyrių kūrimas, patvirtinti įstatai (jie liko lygiai tokie pat, kaip ir iki karo), ženklelis – tamsiai mėlyname fone atspaustas aukso spalvos kryžius ir virš jo tekanti saulė. Vėliava – mėlyna, ant jos parašyta „broliai būkite budrūs ir budėkite“ ir organizacijos ženklelis. Buvo išrinkta draugijos centrinė valdyba. Ji susidėjo iš penkių narių: pirmininko, vicepirmininko, sekretoriaus, kasininko ir spaudos skyriaus vedėjo. Pirmuoju pokario matų draugijos pirmininku buvo išrinktas K. Marma, 1922 metais išrinktas kanauninkas J. Stakauskas, o 1926 m. – profesirius A. Gylys.

Darbo ir įvairių reikalų draugijoje kaupėsi vis daugiau, kūrėsi nauji skyriai, todėl reikėjo priimti į darbą naujus žmones. Nuo 1922 m. Centrinė valdyba samdė reikalų vedėją. Jis tvarkė visokius Draugijos reikalus: susirašinėjo, registravo ir apibendrindavo skyrių ataskaitas, tvarkė dokumentus ir kt. Vėliau pasamdė instruktorių, kuris važinėjo po skyrius, tikrino jų veiklą, skaitė paskaitas.

1924 m. kovo mėnesį Centrinė valdyba įsteigė spaudos biurą. Jam vadovavo apmokamas vedėjas. Biuras samdė keletą vertėjų, kurie vertė į lietuvių kalbą antialkoholinio turinio knygas, laikraščių straipsnius. 1924 – 1925 m. spaudos biuras paruošė 316 straipsnių, kuriuos atspausdino vienuolikoje Lietuvos Respublikos laikraščių. Samdė ir laikraščių „Sargyba“, „Angelas Sargas“ darbuotojus.

Svarbiausias Lietuvos katalikų blaivybės draugijos tikslas – nuosekliai propaguoti ir įvesti visišką blaivybę Lietuvoje ir skleisti tą idėją tarp kituose kraštuose gyvenančių lietuvių.[33] Šis draugijos tikslas atsispindi ir 1911 m. bei 1922 m. įstatuose. Draugijos globėju pasirenkamas Šv. Kazimieras, metine švente – vasario 2 (Kristaus aukojimas).

Draugijos nariu galėjo būti abiejų lyčių lietuviai katalikai, pasiryžę laikytis įstatų ir ne jaunesni kaip 15 m. Nariai buvo suskirstyti į garbės narius, tikruosius narius, kandidatus ir rėmėjus. Garbės nariu galėjo būti tas blaivininkas, kuris ilgai ir vaisingai skleidė blaivybę. Šį vardą suteikdavo draugijos konferencija. Tikruoju nariu buvo absoliutus blaivininkas (abstinentas). Asmuo, kuris norėjo būti tikruoju nariu, duodavo specialų, centrinės valdybos nustatytos formos įžadą. Kandidatu būdavo žmogus, kuris „dėdavo pastangas tapti visišku blaivininku“. Jeigu kandidatas per metus savo elgesiu įrodydavo, jog gali visiškai negerti alkoholio, tai jis duodavo atitinkamą įžadą ir tapdavo tikruoju nariu. Nariu rėmėju buvo laikomas asmuo, kuris padėdavo draugijai materialiai ir moraliai. Jis neturėdavo sprendžiamojo balso teisės.[34]

Visi kandidatai, nariai rėmėjai ir tikrieji nariai, nesulaukę 17 metų, negalėjo būti renkami į vadovaujančius draugijos postus.

Svarbiausi reikalavimai draugijos nariams buvo šie: skleisti blaivybę, niekam nesiūlyti gerti alkoholinių gėrimų, laiku mokėti 1 lt. Nario mokęstį (skyrių valdybos neturtingus narius nuo mokęsčio atleisdavo), stengtis užsiprenumeruoti draugijos laikraštį, ir įsigyti jos leidžiamus spaudinius, stojant į draugiją, įsigyti antialkoholinės literatūros už 25 centus. Nesilaikančius įstatų skyriaus valdyba galėjo šalinti iš draugijos.

Pirmieji pokarinės Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyriai pradėjo steigtis 1920 m. Pagal įstatus, draugijos skyrių galėjo kurtis iš ne mažiau kaip dešimties žmonių. Jeigu vyrų ar moterų buvo mažiau, steigė komitetą, kuriam vadovavo Centrinė valdyba arba rajono Blaivybės biuras. Kiekvienas skyrius turėdavo savo valdybą, susidedančią iš pirmininko, vicepirmininko, sekretoriaus, kasininko ir revizijos komisijos, kurią rinkdavo skyriaus susirinkimas vieneriems metams. 1922 m. birželio mėnesį Lietuvoje buvo užregistruota 20, o 1927 – 107 LKBD skyriai, kuriuose buvo daugiau kaip 30 tūkst narių. 1927 daugiausia skyrių buvo Šiaulių (11), Panevėžio (10), Tauragės (9), Marijampolės (8), Kretingos (8) ir Šakių (8) apskrityse.

Dauguma to meto autorių rašė, jog Lietuvos katalikų blaivybės draugijos skyrių veikla kasmet vis silpnėja ir neprilygo ikikarinei veiklai. Ypač tai pastebima ketvirtajame dešimtmetyje, kai su ja pradėjo konkuruoti Lietuvos blaivybės sąjunga.

Blaivybei skleisti Lietuvos katalikų blaivybės draugija organizuodavo susirinkimus, paskaitas, vaidinimus, koncertus ir kitokias pramogas. Dažnai organizuodavo girtavimo, girtuoklio, degtinės ir kt. teismus. Kauno Žaliakalnio skyrius, 1931 m. gruodžio 13 d. parapijos salėje surengė įpročio girtauti teismą, kuriam pirmininkavo advokatas B. Plokštis. Teismo nariai buvo „Sargybos“ redaktorė M. Endrulaitytė – Gylienė ir P. Valašinas, sekretoriumi – studentė M. Matulionytė. Išklausius liudininkų, kalbas pasakė įpročio girtauti kaltintojai. Kaltindamas girtavimą, studentas L. Tamošauskas įrodinėjo, kad girtavimas paleidžia vėjais daugelį turtingų ūkių, skiria ir žudo šeimas. Jis pareiškė, kad Lietuva kasmet prageria apie 120 000 000 lt. Iš kurių tik 42 000 000 lt. atitetnka valstybei. O kiek sudeginta malkų, sunaikinta javų, cukraus mūsų tautai žudyti! Kiek išleidžiama pinigų girtavimo aukoms kalėjimuose ir ligoninėse išlaikyti. Valstybė parduoda tautos sveikatą, dorą, turtus, o paskui juos mėgina su didžiausiais nuostoliais išpirkti. Tai išdėstęs kaltintojas prašo įprotį girtauti nubausti: ištremti jį iš Lietuvos į negyvenamus kraštus be teisės sugrįžti.

1923 m. Lietuvos katalikų blaivybės draugijos ataskaitoje pažymėta, kad nuo 1922 rugsėjo iki 1923 rugsėjo, draugijos skyriuose skaityta daugiau kaip 500 paskaitų.[35] Ypač dažnai paskaitos ir kitokie masiniai renginiai buvo organizuojami žiemos (vasario pabaigoje) ir vasaros (birželio pabaigoje) blaivybės savaičių metu.

Nuo 1927 m. antialkoholinės paskaitos skaitomos per radiją. Per šešis 1927 m. mėnesius 12 prelegentų perskaitė 30 paskaitų.[36]

Kita svarbi Lietuvių katalikų LKBD veiklos kryptis buvo knygynų, skaityklų, arbatinių užeigų, darbo namų, ligoninių alkoholikams, alkoholio tyrimo įstaigų kūrimas. Draugija turėjo teisę įsigyti kilnojamo ir nekilnojamo turto, juridine asmens teisėmis. Kurtos arbatinės, kurių jau 1923 buvo įsteigę pusė skyrių. Vėliau, dėl labai stiprios panašių įstaigų konkurencijos, jų skaičius ir populiarumas mažėjo.

Gana sėkmingai LKBD leido laikraščius ir kitus spaudinius apie blaivybės skleidimą. Jau minėjau, kad 1924 m. pavasarį prie Centrinės valdybos įsteigtas Spaudos biuras, kuris rinko antialkoholinius straipsnius, vertė iš kitų kalbų, stengėsi juos spausdinti ne tik draugijos leidiniuose, bet ir kituose laikraščiuose. Jau pirmaisiais darbo metais Spaudos biuras paruošė 20 straipsnių, kuriuos išspausdino aštuoniuose laikraščiuose, 1924-1925 metais – 316 straipsnių vienuolikoje leidinių (taip pat ir užsienyje). Ypač daug spausdino atsišaukimų ir plakatų, kuriuos blaivybės savaičių metu klijuodavo klijuodavo miestuose ir miesteliuose.

1927 m. LKBD išleido 54 leidinius ir į plakatus. Tai buvo nedidelės švietėjiškos knygelės, leidžiamos mažu tiražu.[37]

1922 birželio mėn. Atspausdintas pirmasis LKBD mėnesinio laikraščio „Sargyba“ numeris. Nuo 1923 m, vienuoliktojo numerio pradėtas leisti kas dvi savaitės, o 1927 m. „Sargyba“ tapo savaitraščiu. Ketvirtajame dešimtmetyje, trūkstant pinigų, dažnai keletas numerių išeidavo vienu metu.

Pirmieji „Sargybos“ redaktoriai buvo E. Gvildienė (1922), K. Dineika (1923 – 1924), kun. A. Kripaitis (1925), P. Pakarklis (1926), v4liau – vėl J, Dineika. Pirmaisiais gyvavimo metais, organiacija turėjo gana daug pajamų, todėl kasmet 1500 – 2000 numerių nemokamai siuntė visoms pradinėms mokykloms, kariuomenės dalims, kalėjimams. Vėliau to atsisakė. Metams „Sargyba“ kainavo 6 lt. 1928 buvo 8905 prenumeratoriai.

1922 m. spalio mėn pradėtas leisti blaivybės laikraštukas „Angelas Sargas“, po metų pavadintas „Žvaigždute“. Jį prenumeravo 6-7 tūks. vaikų. Leidinuko tikslas – „Vesti vaikus prie Dievo mokslo, doros ir blaivybės“. Pirmieji „Žvaigždutės“ redaktoriai buvo P. Bruzgulis ir S. Tijūnaitis. Savo laikraščius leido ir kai kurie draugijos skyriai (Marijampolės – „Kas girdėt?“, Biržų – „Blaivybės balsas“ ir k.)

Pirmaisiais veiklos metais LKBD aktyviai kovojo prieš slaptus naminės degtinės gamintojus, antialkoholinių įstatymų pažeidėjus. Buvo sudaryti „Blaivybės milicijos“ būriai. Jais tapdavo patys aktyviausi ir energingiausi draugijos nariai.

Iki 1926 m. perversmo Lietuvos katalikų blaivybės draugija aktyviai dalyvavo ir politiniame Respubliko gyvenime. Draugijos atstovų buvo steigiamąjame, Pirmajame ir Antrajame Seime. Atstovai siekė, kad šalies įstatymai būtų palankūs blaivininkams ir tai jiems dažnai pavykdavo. Be to, draugijos nariai dalyvaudavo ir rinkimuose į savivaldybę. Štai 1925 renkant Kauno tarybą, Lietuvos katalikų blaivybės draugija delegavo į ją du atstovus.[38]

Žinoma, daugelio visuomeninių organizacijų veikla priklausė nuo turimų lėšų. Organizacija, ypač 1920-1930 m., jų turėjo gana nemažai. Didžiąją pajamų dalį sudarė valstybės pašalpos (1923 m. – 100 000 lt, 1924 m. – 95 385 lt.) ir pajamos už leidinius 1925 buvo įsteigtas Vuskūpo M. Valančiaus fondas. Nemažai žmonių aukodavo ir pavieniui.

Daugiausią pinigų draugija skyrė antialkoholinei literatūrai leisti, paskaitoms ir kitiems renginiams organizuoti. Leidiniuose buvo analizuojama girtavimo žala, nušviečiami ekonominiai, medicininiai, doroviniai girtavimo padariniai. Taip pat stengtasi aiškintis girtavimo įtaką nusikalstamumui, savižudybėms, įvairioms traumoms ir t.t. Beveik visuose periodiniuose leidiniuose spausdinama informacija apie dėl girtavimo įvykusius nelaimingus atsitikimus ir nusikaltimus.

Blaivybę bandyta skleisti ir asmeniniu pavyzdžiu. Laikraščiuose buvo spausdinami atisakiusiųjų gerti svaigalus pareiškimai. Vienas jų: „Aš, Vytautas Sirijos Gira, pasižadu nuo 1933 m. sausio 15 iki 1934 m. sausio 15 d, visiškai nevartoti jokių alkoholinių gėrimų ir nerūkyti. Sugavę mane laužant pasižadėjimą, gausite 150 litų ir 150 litų gauna „Sargybos“ redakcija blaivybės reikalams.“

1933 m. išleista J. Matuso knygelė „Lietuvos žmonės. Kurie negeria“. Joje spausdinami žymesnių blaivininkų pasisakymai, kaip ir kodėl jie nustojo gerti alkoholinius gėrimus, ką reikia daryti, kad plistų blaivybė Lietuvoje.

Metinėse Lietuvis katalikų blaivybės draugijos konferencijose ne kartą buvo skelbiamos antialkoholinės veiklos programos. Tokias programas spaudoje pateikdavo ir pavieniai asmenys. Štai 1940 m. Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis žurnale „Blaivybė ir sveikata“ įvertino antialkoholinę veiklą ir pateikia samprotavimų, kaip geriau kovoti prieš girtuoklius. Autorius teigia, kad iki šiol veikusios blaivybės organizacijos ne tik nepasiekė tikslo, bet tapo pajuokos objektu, nes buvo pasirinkti netinkami, neefektyvūs kovos būdai. A. Povilaitis akcentuoja būtinumą sugriežtinti administracines, draudžiančias ir ribojančias priemones: riboti alkoholinių priemonių pardavimą, rūpintis alkoholikų gydymu, kovoti su naminės degtinės varymu.[39]

Dėl girtavimo žalos daugumos Lietuvos Respublikos inteligentų buvo vieningos nuomonės, o dėl būdų ir priemonių girtavimui įveikti, jų mintys dažnai skirdavosi.

Vydūnas, matydamas tokį girtavimą, teigė, jog siekiant visuomenės pažangos, pirmiausia turi įsigalėti žmogiškumas, harmonija, vienybė, o svarbiausia – tobulas dvasinis gyvenimas.

III Valstybės politika blaivybės organizacijų atžvilgiu

Pinigų skyrimas blaivybės organizacijoms buvo santykinai nedidelis lyginant su pajamomis, gautomis už valstybinio monopolio pinigus[40]. Juo labiau jei ir Seimo nutarimu būdavo skiriami pinigai, jie nebūtinai pasiekdavo blaivybės organizacijas. Tai liudija 1926 metų raštas, kuriame minima, kad Seimas blaivybės reikalams yra paskyręs 50 000 litų, tačiau iš tų pinigų Lietuvos katalikų blaivybės draugija nėra jokios sumos gavusi. Todėl, švietimo ministro prašoma skirti beveik 18 000 litų „Žvaigždutės“, vaikams skirto laikraščio, leidybai motyvuojant tuo, kad Lietuviai nėra pratę skaityti ir juos reikia pratinti tai daryti nuo mažų dienų. 1930 metais Lietuvos katalikų blaivybės draugija gavo 20 000 litų, tačiau raštu kreipėsi dėl keturgubai didesnės sumos. Tikimasi gauti lėšų plėsti priešalkoholinį ir sveikatos muziejų, leidiniams ir knygoms, seminarų organizavimui, kontaktams su užsienio priešalkoholinėmis organizacijomis. Pati organizacija buvo gana skaitlinga, turėjo virš šimto penkiasdešimties skyrių.

Negalima teigti, kad švietimo ministerija labai globojo blaivybės organizacijas. Pavyzdžiui, uždarė mokyklose įvairias organizacijas, kurių tarpe buvo ir blaivininkų kuopelių[41]. Šioje vietoje galima papildyti tuo, kad valdžios įstaigos labai kontroliavo bet kokias visuomenines organizacijas. Organizacijos skyriai negalėdavo egzistuoti, jei jos valdybos narių sąrašas nebūdavo nusiųstas ir patvirtintas centrinės valdžios. Pavyzdžiui, Blaivinimo sąjunga kūrė darbininkų skyrius Kupiškio, Panevėžio, Tauragės, Kazlų Rūdos, Alytaus, Telšių, Marijampolės, 1939 m. pabaigoje jie paskelbti kaip uždaryti todėl, kad nepateikė valstybei savo vadovybių sudėties.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje valdžios, politikų požiūris į alkoholio problemą nebuvo griežtas. Interviu su kultūros departamento direktoriumi atskleidžia valdžios santykį su alkoholiu, valdžios atstovai mato problemas pačiuose žmonėse, smerkiamas girtuokliavimas, tačiau siūloma laikytis saiko. Alkoholis prilyginamas geram dalykui. Valdžios atstovas vartodamas normatyvines gramatines formas siekia formuoti blaivybės judėjimo ribas ir užmojus. Alkoholio socialinė problema matoma tik tame, jog viešieji baliai vyksta per ilgai. Teksto autoriaus tikslas – nukreipti blaivininkų jėgas į ne visai jų tikslus atitinkančią veiklą, tam, kad pastarieji užtikrintų ir keistų naktinių vakarėlių praktiką, užtikrintų nakties ramybę. Taip pat raginama keisti vaišingumo paprotį ir skatinti silpnesniųjų alkoholinių gėrimų vartojimą vietoj stipresniųjų. Taip po „Blaiviosios Lietuvos“ vėliava besiburiantys judėjimo atstovai tampa ir valstybinio požiūrio skleidėjai, nors iki „Blaivinimo sąjungos“ susikūrimo dar ginama ir abstinencijos idėja[42]. Lietuvos blaivinimo sąjunga konfliktuoja su Lietuvos katalikų draugija ir dėl šio klausimo[43].

Įvertinus šaltinius galima daryti išvadą, jog Lietuvos blaivinimo sąjunga neturėjo griežto nusistatymo valstybinio monopolio atžvilgiu, o pati valstybė daugiau rūpinosi iždu, o ne pačiais žmonėmis. Taip pat Lietuvos valdžios požiūrį į blaivybės organizacijas iliustruoja jos atstovų nedalyvavimas pirmajame pasauliniame priešalkoholiniame kongrese Estijoje[44].

Apibendrinant, A. Smetonos autoritariniu valdymo laikotarpiu Lietuvos priešalkoholinis judėjimas sulaukė santykinai mažos paramos, veikė daugiausiai iš visuomeninių lėšų. Valstybės politika rodo, kad jai aktualiau buvo surinkti alkoholio monopolio pinigus nei rūpintis krašte vykdyti alkoholio prevenciją. Kita vertus, pačios blaivybės organizacijos tikėjosi, jog sprendžiant socialines problemas pati valdžia turėtų būti pagrindinė permainų nešėja, tikima, kad sprendžiant šiuos klausimus esminę įtaką gali padaryti tik valstybė, o visuomeninės organizacijos nėra pajėgios iš principo keisti situacijas.

[1] GEČAS, Jonas. Tik blaivi tauta gali išlikti. Vilnius. 1990: p. 28

[2] Ten pat. p. 28

[3] GEČAS, Jonas. Tik blaivi tauta gali išlikti. Vilnius. 1990: p. 28

[4] GEČAS, Jonas. Tik blaivi tauta gali išlikti. Vilnius. 1990: p. 44

[5] GEČAS, Jonas. Tik blaivi tauta gali išlikti. Vilnius. 1990: p. 45

[6] Ten pat. p. 46

[7] Ten pat. p. 46

[8] Blaivioji Lietuva. 1937. Nr. 10. p. 10.

[9] Sargyba. Kaunas. 1927. Nr. 41. p. 340.

[10] Sargyba. Kaunas. 1927. Nr. 48. p. 410.

[11] Sargyba. Kaunas. 1928. Nr. 24. p. 244.

[12] Sargyba. Kaunas. 1928. Nr. 52. p. 535.

[13] Sargyba. Kaunas. 1930 Nr. 1. p. 5-8.

[14] DINEIKA, Karolis. Blaivybė ir kūno lavinimas Lietuvoje. Kaunas. 1927: p. 5.

[15] KEMĖŠIS, F. Blaivinimo preimonės. Kaunas. 1926. p.3.

[16] KEMĖŠIS, F. Blaivinimo preimonės. Kaunas. 1926. p.4.

[17] Sargyba. Kaunas. 1927 Nr. 4. p. 28.

[18] Ten pat. p.15.

[19] Blaivinimo priemonės. Kaunas. 1926. p. 14

[20] KEMĖŠIS, F. Blaivinimo priemonės. Kaunas. 1926. p.21.

[21] VALAŠINAS, A. Valstybė ir visuomenė kovoje su alkoholizmu. Kaunas. 1940. p.4.

[22] Ten pat. p.6.

[23] Ten pat. p.9-10.

[24] VALAŠINAS, A. Valstybė ir visuomenė kovoje su alkoholizmu. Kaunas. 1940. p.10-11.

[25] Ten pat. p.18.

[26] Ten pat. p. 21.

[27] Sargyba. Kaunas. 1928. Nr. 5. p. 50.

[28] Sargyba. Kaunas. 1927 Nr. 18. p. 148.

[29] Ten pat. p. 227.

[30] Ten pat. p. 228.

[31] Sargyba. Kaunas. 1933 Nr. 6. p. 82.

[32] Ten pat.

[33] GEČAS, Jonas. Tik blaivi tauta gali išlikti. Vilnius. 1990: p. 59

[34] Blaivystės brolijos įstatai. Telšiai. 1935: p. 1-11

[35] GEČAS, Jonas. Tik blaivi tauta gali išlikti. Vilnius. 1990: p. 49

[36] LINKUVOS Dėdė. Blaivybės savaitės paskaitų santraukos. Kaunas. 1927: p. 9

[37] DINEIKA, Karolis. Blaivybė ir kūno lavinimas Lietuvoje. Kaunas. 1927: p. 10

[38] Blaivybės draugija ir kitos organizacijos. Paskaita skaityte 1929 kovo 4 d. L.K. Blaivybės draugijos metinėje konferencijoje. Kaunas. 1930: p.12

[39] GEČAS, Jonas. Tik blaivi tauta gali išlikti. Vilnius. 1990: p. 54

[40] Sargyba. Kaunas. 1930 Nr. 7. p. 239

[41] Sargyba. Kaunas. 1930 Nr. 9. p. 110

[42] Girtavimas su saiku ir abstinencija. Blaivioji Lietuva. Kaunas. Nr. 4-5. 1937. p. 8.

[43] VIESULAS. J. Su saiku ar be saiko (straipsnis diskusinis). Blaivioji Lietuva. Kaunas. Nr. 6. 1937. p. 5.

[44] ENZIULYTĖ-GYLIENĖ, .XVII internacionalinis priešalkoholinis kongresas Tartu mieste. Santūra: priešalkoliškas mokslo žurnalas. I tomas. Lietuvių Katalikų Studentų Ateitininkų Korporacija. 1926-1927. p. 124.